Tvari meilė

Apie knygą: Ian McEwan – Tvari meilė
Leidykla: Mintis (2005)
ISBN: 5417008702
Vertė: Regina Rudaitytė
Puslapių skaičius: 293

Ian McEwan mums jau gana gerai žinomas: lietuviškai turime bene penkis jo romanus, tarp kurių yra ir „Tvari meilė“. McEwan‘o negalima praleisti nepačiupinėjus, ypač jei domiesi šiuolaikine literatūra. Anglas savo didelėje apdovanojimų kraitelėje turi priglaudęs ir Bookerį (už romaną „Amsterdamas“), ne vieną Bookerio nominaciją ir krūvelę kitų laurų, kurių jis tikrai nusipelnė.

„Tvari meilė“ (Enduring Love, 1997) – savotiškas psichologinis trileris, kuriame sutrikusios psichikos maniakas ima persekioti savo auką. Viskas būtų gana įprasta ir nuobodu, jei tas maniakas nesirgtų retu de Klerambo sindromu. Sindromo esmė – ligonį apima seksualinė erotinė manija, šalia kurios žygiuoja ir religinė potekstė a la „Dievas mus sujungė ir dovanoja mums savo meilę“. Įspūdį paaštrina dar tai, kad tas maniakas-vyras įsimylėjo kitą vyrą. Žodžiu, užsisuka toks vienpusis homoseksualinis potraukis, dėl kurio ima kentėti auka – neetatinis įvairių straipsnių autorius Džou. Žmogui ima krikti nervai, byra santykiai su mylimąją Klarisa, kuri mano, kad Džou susirgo persekiojimo ir dar, velnias žino kokia, dėmesio stokos manija, beviltiškumo jausmas veda į beprotybę (gi, net policija rimtai nežiūri į skundą, kuriame kaltinimai susiveda į persekiojimą dėl įsimylėjimo, prisipažinimus tyra, dieviška meile) ir, kad ir kaip viskas atrodytų juokinga, humoro knygoje mažokai.

O viskas pasidėjo nuo raudono oro baliono. Šita romano pradžios scena, kai keli vyrai bando nulaikyti vėjo plėšiamą nuo žemės balioną yra stulbinanti savo detalumu, tikrove ir įtaigumu. Kelios, kupinos veiksmo minutės aprašomos analogų neturinčiu (bent nieko panašaus nepamenu) stiliumi. Kiekviena minties ir laiko akimirka ištęsiama, rodos, iki amžinybės, ne sustabdoma, o sulėtinama, parodant žmogaus minties greitį ir erdvę.

„Geriausias tikrovės aprašymas neturi imituoti jos greičio“ (27 p.)

Vėliau pasakojimas kiek greitėja, kažkuriuo momentu net užsiciklina, darosi nuobodus, kartojasi (autorius užsižaidžia su maniako simptomika), bet į pabaigą vėl įsivažiuoja ir prikausto. Iki pat pabaigos skaitytojas negali būti tikras (nebent tiki holivudiškais scenarijais, kur individualios šmėklos visad virsta kūnu), ar maniakas egzistuoja realybėje, ar - tik veikėjo chaosingos pasąmonės vaisius.

McEwanas, turėdamas literatūros magistro diplomą, išmano žmonių psichologiją: siužetas tėra jam rėmas, kuriame narplioja žmonių santykius, jausmų pokyčių, veiksmų ir padarinių priežastis, pasekmes, galimybes. Rašytojas įstato „užmigusią“ kasdienybės rutinoje porelę į kiek ekstremalesnę aplinką ir braižo naujai atsiradusius vektorius, nevengia nuklysti į puikiai išmanomas akademinės poezijos lankas, monologu diskutuoja apie įvairius mokslo reikalus. Vietomis kliūva tas išprusimo „ne į temą“ demonstravimas, bet, be abejonės, McEwanas rašo meistriškai, gyvais paveikslais, įdomiai, žodynas turtingas, tekstas kupinas originaliai pateiktų įžvalgų.

Atskirai reiktų paminėti sceną, kurioje Džou su senu klasioku nusitrenkia į užmiestį pirkti šautuvo. Tai taip pat viena stipriausių romano vietų. Dviejų skirtingų socialinio sluoksnio atstovų bendravimo ypatumai verčia iš koto. Nors autorius ir neironizuoja, bet skaitytojui suturėti kretantį pilvą bus sudėtinga.

„Tvari meilė“, kaip ir visi kiti Iano McEwano kūriniai, tikrai rekomenduotini viešiems ieškantiems intelektualaus ir tuo pačiu įdomaus skaitalo.

Ps. Romano ekranizacijos patarčiau nežiūrėti nei prieš, po romano - ten tiesiog nevykęs bandymas.