— Tai ir yra „Ubiko“ sapnas.

Kur tai teko nugirsti ar skaityti, kad kažkuriuo metu Philip’o K. Dick’o ”Ubikas” (Ubik) buvo nuostolingiausia ”Eridano” knyga. Tikėtina, kad po to buvo ir nuostolingesnių, bet maždaug penkioliktaisiais mano gyvenimo metais aš buvau prie tų, kurie „Ubiką“ keikė neįpusėję, nors vėliau Dick‘ą nešiojau ant rankų, todėl dar po penkiolikos metų grįžau prie nesuprastojo „Ubiko“. Ir šįkart, matyt, pataikiau: jau galiu pasakyti, kad „Ubikas“, kaip ir kitos Filipo rašliavos, yra nuostabus protą sujaukiantis skaitalas. Tik ne toks, kur veiksmas seka veiksmą, šaudo-gaudo, o pabaigoje supermenas, visus blogiukus išklojęs, ilgai ir laimingai gyvena.

Iš pirmo žvilgsnio ir taip supainiotas romano siužetas su nelabai suprantamomis veikėjų funkcijomis (antitelepatai, inercialai, telepatai) nukelia į šiandien jau praėjusį laikmetį — 1999-uosius. Žinant, kad romanas pirmą kartą išleistas 1969-aisis, tai — netolima ateitis, kur veši įvairaus plauko telepatai: vieni skaito kitų mintis, kiti — tų skaitančiųjų, treti blokuoja aiškiaregius, o ketvirti iš viso to suka verslą, kurio paskirtis kovoti su telepatų vykdomu pramoniniu šnipinėjimu. Greta šių įmantrybių, „Ubiko“ pasaulis turi ir dar vieną, kol kas vis dar fantastinį, versliuką: užpatentuotą būdą, leidžiantį moratoriumuose užšaldyti mirusio žmogaus kūną taip, kad dar gyvos mirusiojo pasąmonės gelmės kurį laiką gali telefono principu bendrauti su išoriniu pasauliu. Atvyksti į saugyklą, susimoki, atveža tau stiklinį karstą, imi ragelį ir kalbėsi su prieš keliolika metų mirusia žmona, teiraujiesi finansinių patarimų. Bent taip, kai pašlyja reikalai, daro romano veikėjas Glenas Ransaiteris, kurio firma užsiima profilaktine antipsi. Deja, šįkart reikiamo patarimo Glenas negauna, tačiau lyg iš dangaus nukrenta pelningas užsakymas Mėnulyje; jam įgyvendinti surenkama gabiausiųjų komanda, kuri Žemės palydove pakliūna į tokius spąstus, iš kurių išėjimo nežino net pats spąstų kūrėjas.

Dick‘as nuo knygos vidurio mena tokią mįslę keturgyslę, į kurią atsakymus, bergždžiai besiblaškydamas po puslapius, vargiai ras net įdėmiausias skaitytojas. Ar veikėjai gyvi? Ar mirę? Kurie gyvi, kurie mirę? Kodėl gyviesiems (o gal mirusiesiems) vyksta dalykai lyg iš pasakos apie Pelenę, kai po vidurnakčio švytinti karieta virsta moliūgo vertu, senu laužu? Kur iliuzija, o kur realybė? Kas tas „Ubikas“, kas jo kūrėjas?

Į pastarąjį klausimą tam tikra prasme galima atsakyti — Philip‘as K. Dick‘as, kuris savo ubikiškais iliuzijų-realybės labirintais padėjo pagrindus tokiems fantastiniams, protą krušantiems (taip tikriausiai švelniau reikia versti „mindfuck“?), filmams kaip „Matrica“, „Pradžia“, „Tamsos miestas“; kuris atrodo jau pateikia vienokį atsakymą, tačiau tuoj jį taip apverčia aukštyn kojomis, kad iš atsakymo lieka tik dar daugiau klausimų. Bet tas, kiek haliucinogeninis, tikrovės ir pramano vėlimas šio amerikiečio puslapiuose neleidžia skaitytojui knapsoti, tuščiai verčiant puslapius, verčia sekti ne tik veiksmą, bet ir gaudyti užuominas, niuansus, kirbina pasąmonėje slypinčias galimas įžvalgas. O kur dar gyvi, vaizdingi dialogai, kelionės istorija atgal faktorius, ateities pasaulio detalės (nori išeiti iš buto — įmesk monetą), veikėjų charakteriai ir ryški vizualinė vyksmo projekcija skaitytojo smegenyse…

Nors ir penkiolika metų pavėluotai, dabar galiu pareikšti: „Ubikas“ yra ta knyga, kuri tikrai verta būti tarp šimto geriausiųjų visų laikų science fiction. Tai sėkmingai gali būti ir „Eridano“ „Ubiko“ leidimas, kurio pabaigoje dar išspausdintas kito meistro, Stanislaw‘o Lem‘o „Pabaigos žodis apie Filipo Diko „Ubiką“. Šis rašo: „Skaitytoją prašau ne būti atlaidų šiai knygai (knygoms o nereikia), bet rimtai ir dėmesingai ją perskaityti, nes kas gi būtų geri rašytojai be gerų skaitytojų?“

—–

Informacija apie knygą: mokslinis fantastinis romanas, iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, Kaunas: Eridanas, 1994.- 224 p., Pasaulinės fantastikos aukso fondas, 14 tomas.