Kažkada smagiai isteriškas Helen Fielding "Bridžitos Džouns dienoraštis" privertė kitaip pažvelgti į "moteriškus romanus" arba "moterišką literatūrą". Juk ne paslaptis - apibūdinimas "moteriškas romanas" dažnai yra tolygus "šlamšto" sinonimui. Vis dėlto, Bridžės nuotykius skaitėme visi. Naująją (kaip ir senąją - "O rytoj vėl reikės gyventi") Ugnės Barauskaitės knygą kai kurie kritikai vėl lygina su "Dienoraščiu". O ką - iš pažiūros labai panašu: moteris aprašinėja savo gyvenimą. Aprašinėja kandžiai, pastabiai, smagiai. Tačiau vienas "bet" - Bridžita kūdikio nesilaukė. O ši - laukiasi.

Paprastai, kai kalbama apie nėštumą, magiškas skaičius būna 9. Apie 10 Mėnulio mėnesių, o dar ir juos globojančius ženklus, jau kalba tie, kurie žino kažką DAUGIAU. Gal vien tai turėtų įspėti, kad ši knyga - ne tik apie nėštumą, nors "nėščia" ir kartojasi beveik kiekviename puslapyje. Tačiau nėštumas čia ne tik savistabiško aprašinėjimo objektas (smulkių, net vyriškiui labai pažįstamų detalių - apstu), bet ir tam tikra ypatinga terpė, kurioje perdėtai išryškėja visos iki tol turėtos veikėjos problemos: "teisingo"gyvenimo paieška, pasirinkimas tarp vyrų ir dar daug daug temų. Tik nežinau, ar tik buvęs šalia besilaukiančios gali pasakyti - taip, taip būna! Tačiau pasakotojos nuoširdumas toks įtikinantis…

Daugeliu atveju tai, kas dedasi knygoje, man yra labai pažįstama, praeita ir net dokumentiška. Pvz., užuominos apie "natūralaus gimdymo" entuziastus bei I. Kurklietytės filmo "Lengvas raganavimas" citavimas, amžina čiulptuko davimo dilema, Valdorfo mokykla, ligoninės siaubai, komiškos istorijos apie tapetais išklijuotus daugiabučio liftus. Knygoje daug sveiko, tikro, "neįkosmopolitaninto" kūniškumo, kuris galbūt kai kuriuos skaitytojus šokiruos, o vyrus - gal net įžeis. Ypač kai pasakoma: "Aš - laukinė. Natūrali. Neturiu dirbtinių papų, nevalgau piliulių. <...> Man patinka natūraliai kraujuoti, kai ateina laikas, ir - be abejo - norėčiau natūraliai gimdyti. Medicininis gimdymas - kaip Tiuninguotas automobilis; atvažiuoji į autoservisą, tave aprašo ir apžiūri, o tada jau pradeda tobulinti: poliruoti gaktą, klizminti išmetimo vamzdžius, didinti gimdos apsukų skaičių - ir taip toliau…" Kur tai matyta - automobilį lyginti su moterimi?! Moterų daug ir "visos jos tokios", o mano tiuninguotas automobilis - vienas vienintelis!

Atmetant ironizavimą, norisi pasidžiaugti, kad veikėja (ar autorė?) yra moteris, kuriai nereikia to dirbtinumo ir kuri turi pasiryžimo natūralumui - pripažinkime, ne visiems tai duota, nes tokie sprendimai labai kertasi su "patogaus" gyvenimo supratimu. Tad galima sakyti, kad tam tikram žmonių ratui knyga - autentiška ir tai tuo pačiu nuosprendis jai likti čia - šiuo laiku, šioje vietoje (kaip ir J. Ivanauskaitės "Placebui"). Kita vertus, tai taip pat knyga, kurioje būtent ši natūralumo apologija gali ir atstumti. Ji energinga ir mažakompromisė. Bet aš turiu vilties, kad tai mažiausiai privers skaitantįjį susimąstyti.

Kadangi knyga apie laukimąsi, negalima nepaminėti vaikų. Svarbiausia iš jų - ateisiančioji - Teofiliukė. Turiu pastebėti, kad būsimoji dukrelė (kurios prototipą pamatė tie, kas buvo knygos pristatyme) iš visų knygos veikėjų yra nukentėjusi labiausiai. Mes, be abejo, sužinome, kuriame mėnesyje ji jau turi kojas ir rankas, kaip ten elgiasi begyvendama pilvelyje ir panašiai, tačiau mamos ji labiau suvokiama kaip "o, čia tai bent bajeris - štai koks tas vaikas!", bet motinos ryšys su mažuoju žmogučiu yra mažiau ryškus, nei su kitais veikėjais, nes į pirmą planą išsiveržia... Kas? Ogi vyrai!

Vyrai čia atskira, ir, pripažinsiu, ne mažiau nei "Bridžitoje" svarbi kategorija. Vyrų tipažai labai ryškūs: naminis "katinas", neišsipildžiusi (matyt, todėl ir ciniška) studijų meilė, galiausiai - tikras menininkas, kurį galima mylėti, bet su kuriuo neįmanoma gyventi. Štai tas tipažų ryškumas man ir pasirodė šiek tiek "nutikrovintas" - kita vertus, ar maža pats esu girdėjęs tokių istorijų bei buvęs vienoks ar kitoks savo gyvenimo tarpsnyje. Ir vis dėlto, kartais tų veikėjos vyrų pagailsta (solidarumas?) - jie taip be skrupulų nurenginėjami, eksponuojami, kad mintyse suskamba "Pink Floyd" eilutė " Exposing every weakness however carefully hidden by the kid " bei mokytojo vaizdas, pašaipiai prieš klasę skaitančio mokinuko eilėraščius (iš A. Parkerio filmo "The Wall"). Nežinau, ar tai sąžininga tų vyrų atžvilgiu, ypač jeigu yra tam tikrų biografinių dalykų. Man kažkaip rodos, kad išstatyti apžiūrai su smulkmenomis save - tai viena, mes kiekvienas daugiau - mažiau galime savimi disponuoti, o kitais…

Knyga "skaitėsi" labai smagiai. Tačiau pamėginus surasti, ką apie ją galima būtų pasakyti, užpuola ne mažesnės problemos, negu knygos veikėją. Rodos, yra ir tęstinumas, ir kažkas panašaus į siužetą, o galvoje vis tiek labiausiai lieka epizodiniai "karoliukai", kuriuos jau kažkas iš kritikų spėjo pavadinti "manifestais" - pavyzdžiui, samprotavimai apie mirtį ir jos vietą dabartinėje visuomenėje. Iš esmės - nieko naujo, viskas žinoma, viskas suprantama. Bet pasakyta įtaigiai. Gal ir manifestiškai, bet įtaigiai.

Na, o smūginis, "turbo" arba pats įsimintiniausias epizodas - tai "Štai susitikom parduotuvėj Tadą su merga. Toji puolė čiupinėti mano pilvą. "Ar judės? Judės?" - prikibo ji, o aš tik gūžiuosi, gūžiuosi, vis labiau mygiuosi į Teofilį ir piktai kartoju: nejudės, nejudės! - nes joks vaikas nemėgsta svetimų rankų, o mintyse rutulioju atsakomąsias reakcijas: pavyzdžiui, duot į snukį arba griebti jai už tarpkojo ir paklaust, ar jau orgazmuos." Na, galbūt ne tokia stipri, bet panaši mano reakcija būna į "diedus" ir "bobas", kurie supermarketuose ima kibti ir čiupinėti MANO vaiką!

Kas nustebino - tai knygos pabaiga. Galbūt ji logiška, bet tas Teofiliukės tapimas motinos meilės atsisakymo įkaite - jis liūdnai nuteikia. Jis palieka atvirus tolimesnius veikėjos svyravimus ir ji faktiškai stovi tame pačiame taške, niekur iš jo nepajudėjusi per visą kūrinį. Tiesiog į jos komplikuotą pasaulį atėjo dar vienas mažas žmogus, kuris jį dar labiau komplikuos. Realistiška? Taip. Bet liūdna. Knygos pristatymo metu šis pabaigos sprendimas buvo giriamas - ak, moteris, tapusi motina, tuo pačiu liko laisva! Na, jeigu laisvę suprastume kaip tampymąsi tarp A ir B vyrų - galbūt tai ir tiesa, bet kodėl tos pačios moterys taip dažnai šlovina laisvę kaip suvoktą pareigą ir būtent vyrija kaltinama jos niekinimu? (O, kokias batalijas būtų galima čia sukelti!)

Pabaigai tarsiu, geriausia šioje knygoje, matyt, autorės stilius - lengvas, maloniai kandus, vaizdingas. Kartoju - gera knyga - ir pažintine, ir laiko praleidimo prasme! Bet, kadangi niekur negalime pabėgti nuo "Bridžitos Džouns" fantomo, pasakysiu dar vieną dalyką - ir gerai, kad neapdairūs kritikai šias knygas lygina! Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad tai galbūt duos postūmį Bridžės gerbėjoms perskaityti kūrinį, kuris yra ir įdomesnis, ir, mano manymu, vertingesnis už lyginimo objektą. Apie šiuolaikines moteris, ieškančias vyrų, galime pasiskaityti daug kur. Apie šiuolaikines besilaukiančias moteris, galvojančias, ką gi daryti su savo vyrais - tik lietuviškai.

Nėščia moteris ir jos vyrai