Ulrich Lins „PAVOJINGOJI KALBA. ESPERANTININKŲ PERSEKIOJIMAI“

Apie 1887 m. gimusi ir iki šių laikų išsilaikiusi dirbtinė esperanto kalba turbūt yra geriausiai žinomas ir laiką įveikęs bandymas sukurti pasaulinę kalbą, kuri nebūtų jokios tautos gimtoji. Tačiau esperanto turbūt yra ir vienintelė dirbtinė pasaulio kalba, patyrusi tiek daug persekiojimų bei draudimų. Šį neploną tomelį būtų galima pavadinti esperanto enciklopedija, nes joje Pasaulinės esperantininkų sąjungos viceprezidentas (1989 - 1995 m.) vokietis U. Linsas preciziškai ir įvairiapusiškai aptaria esperanto kalbos vystymuisi bei plitimui iškilusias kliūtis Vokietijoje, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse.

Esperanto kalba su sunkumais susidūrė jau nuo pat savo gimimo. Jos kūrėjo, carinėje Rusijoje gyvenusio žydo Lazario Zamenhofo pagrindinis motyvas buvo protestas prieš žmonių diskriminaciją dėl kalbos, tačiau šį judėjimą anksti pradėta įtarinėti dėl įvairių dalykų. Pvz., carinės Rusijos valdžia baiminosi esperantininkų ryšių su tolstojininkais, Tarybų sąjunga - esperantininkų susirašinėjimo su užsieniu padarinių (esperanto kalbos padėčiai Tarybų sąjungoje skirta bene du trečdaliai knygos), nacionalistinė Vokietija esperantininkus kaltino antivokišku internacionalizmu ("smulkiųjų buržujų ir kosmopolitų kalba"). Daug kuo įtarinėjama esperanto iš tikrųjų buvo tik kalba, nes esperantininkų judėjimas skelbėsi esąs griežtai neutralus. Vėliau, paaaiškėjus, kad tokia pozicija nepasiteisina ir netgi yra pavojinga, esperantininkų judėjime įvyko nemažai pokyčių.

U. Linso teigimu, esperantinio judėjimo likimas yra tarsi barometras, kuriuo galima matuoti, kaip pasaulyje pripažįstamas internacionalizmas, bendravimo su užsieniu troškimas, mėginimai pažvelgti toliau, nei leidžia nustatytos nacionalinės ar ideologinės formos. Taigi šią smulkiausių detalių ir kartais itin kraupių faktų iš esperantininkų judėjimo istorijos kupiną studiją visai pagrįstai būtų galima pavadinti paminklu visiems žuvusiems ir kentėjusiems esperantininkams. Autoriaus siekį kuo tiksliau pavaizduoti visus nusikaltimus esperanto kalbai ir jos pasekėjams galima paaiškinti tuo, kad jis jaučiasi įsipareigojęs pranešti pasauliui apie tai, kaip sunkiai esperanto kalba skynėsi kelią į pripažinimą.

Kam skirta ši knyga? Be abejo, ne tiems, kurie pirmą kartą girdi apie esperanto (jiems geriau perversti A. Duličenko "Pasaulinės kalbos beieškant"). Galbūt tiems ir tik tiems, kurie susiję su pasauliniu esperantininkų judėjimu, kuriems ši kalba svarbi ne tik kaip bendavimo priemonė, bet ir kaip pasaulio kalbų istorijos dalis. Nes kam daugiau rūpėtų skaityti detalėmis perkrautą, beveik pusės tūkstančio puslapių storio knygą apie nebeaktualius dalykus?

Esperanto: ar tikrai pavojinga kalba?