Autorius: super-ego
Data: 2002-11-18
"Fuko švytuoklė" pasirodė 1988 metais įsiverždama į literatūros pasaulį paslapties ir nerimo banga", - parašyta ant knygos nugarėlės. Niekas neapibūdins to nerimo, kuris po truputį didėdamas knygos pabaigoje virsta į paranojišką baimę. Pasakysiu tik, kad naktis baigus skaityti liko bemiegė.
Trys Milano intelektualai, ciniški, neurotiški, įžvalgūs, šiek tiek išpuikę dėl savo neaprėpiamo proto ir (deja) smalsūs. Trumpai tariant, tikri postmodernistai. Aplink siaučia aštuntojo dešimtmečio politinės aistros: kone kasdienės demonstracijos, barai, šurmuliuojantys nuo marksistų diskusijų. Tokia tų laikų Italija. Du solidžios leidyklos darbuotojai ir filosofijos studentas (tiesa, jau baigiantis studijas) įsipainioja į mistišką istoriją. Ir kai ji pagauna skaitytoją, ištrūkti neleis net sudėtingas romano tekstas (vietom labiau panašu ne į literatūros kūrinį, o į fizikos vadovėlį). Siužetas apima maždaug visas iš populiariausių pseudoezoterikos knygelių temų. Stounhedžas, Atlantida, grafas sen Žermenas, alchemija, Pietų Amerikos okultizmas, Kabala, rozenkreiceriai ir, aišku, tamplieriai. Todėl ir galima romaną vadinti ezoterikų biblija. U.E. supynęs visą šitą velniavą, užsitikrino populiarumą ypač tarp pastarųjų. Tačiau tai tikrai nėra pigu!
Skaitant trečią - ketvirtą kartą, kai emocijos šiek tiek aprimsta, gali įžvelgti ir kitų dalykų. Jau galima labiau įsigilinti į viduramžių politiką, Renesanso epochos mokslo humanistų veiklą ar religijų mišrainę Romos saulėlydžio laikais - ir tai tik keletas iš "daugelyje vietų išsklaidytų reikšmių". Čia E.U. panaudoja savo kaip mokslininko patirtį. Ir anaiptol nenuobodžiai, nors, kaip jau minejau, tai gana sunku suvirškinti.
Apie veikėjus. Autorius nepersistengė lįsdamas į herojų vidinį pasaulį. Bent ta tradicine forma. Charakteriai išryškėja dialoguose. Taip neapsakomai subtiliai: itališkas temperamentas, rafinuota ironija, intelektualios diskusijos… Ir tik per tai gali apčiuopti veikėjų vidaus fragmentus. Net Belbo neurozes išskaitysi tik tarp eilučių tuose kompiuterio diskeliuose. Umberto Eco paliko vietos ne tik jausti bet ir mąstyti.
Ką galėčiau pasakyti pabaigai? Skaitykit, kas dar neskaitė, nes knygos esmė neaprašoma. Kaip ir visų didžiausių šedevrų.
Visų laikų, visų tautų, visų snobų ir šiaip protingų žmonių knyga
jei reikia galiu nueit i biblioteka ir nuskenuot virsheli??
Dar labai fajnas paswordas - abulafija(:
Knyga, man labai patiko. Labiau uz "roze", Taciau "vakarykste diena" dar geresne. O ka manot apie"baudolina"?
http://www.delfi.lt/news/entertainment/culture/article.php?id=3218637
Dalyvi, ar esate ka nors girdejes apie bibliotekas?
Man labai patiko viduramžiški moksliniai išvedžiojimai ir prietarai. Filosofijos ir fantazijos. Raciomnalumas ir kliedesiai taip persipynę, kad net ...imi ir pats patiki...
"Baudoline" perdaug nufantazuota. Truputį mažiau to mokslo, daugiau pramano. Juolab, kad iškart nuteikta, kad jis melagis.
O kad pakrtojo gerai, bo daug kas savo laiku dar per mazi buvo kad pirktu, o dabar jau kaip ir pats tas. Tokiu knygu niekada nebus per daug.
Kuo žmonija tolyt rieda,tuo raides didina ir tarpus tarp raidžių.Kam to reikia,po velnių,negi negaila medžių???Išsityčiojimas iš knygos:)
O dėl Eco ,tai Rožės vardas nuostabus,taip užbūrė,kad iki šiol jaučiu viduramžių dvasią.;)
Ant stalo guli naujo leidimo Fuko švytuoklė.Kaip gerai.
Pagalvojau, kad zmogu, kuris ja sugebetu perskaityt per para (niekam to nelinkeciau), knyga isvestu is proto. Imtum ir patiketum, kad pasaulis - velniavos meistru darbas. O ar gi yra ne taip???
paprastam mirtingajam - daug prienamesnis Da Vinchio Kodas: ir apie tuos pachius dalykus, ir dar kox stilius, ne taij kad kalbos kratinys, kurio sudetingumas uzhmusha skaitymo malonuma..
Man tai U.Eco kvepia realiu nesuvaidintu intelektualumu. Aiskus ir puikus faktai, gudriai suristi ir be didaktikos bei banalybiu kaip "Da Vincio kode". O stilius IMHO ir gi puikus sunkokas bet tuo ir itraukiantis, uzburiantis.
paskaityk Prisukama apelsina-english:)super
dažnai verta skaityti knygą vien tam, kad pramankštintum snegenis - o skaitymo malonumas dėl to tik didėja. "fuko švytuoklė", imho, tinka vos ne bet kokiam skaitytojui - galima nekreipti dėmesio į visus intelektualizmus ir domėtis tik siužetu ir sąmokslo teorijom (kas patenkina dažną skaitytoją; tinkamas tokios knygos pavyzdys - garsusis "da vinčio kodas" :)), o galima gilintis dar ir į jau minėtus intelektualizmus. kaifas, tiesą sakant, kai perlipi visus painumus, sunkumus ir visa kita, kuo kaltinamas umberto eco bei jo romanai. ir visai nesvarbu, kad kiekvieną kartą paėmus "fuko švytuoklę", tenka per kliūtis laipioti vis iš naujo... :) malonumo tai niekada negadina.
jei pajutai, kad tyčiojasi, teks linktim ir pervadinti...:)
Kazkas tokio: fantastiska erudicija, klaikiai didelis ziniu bagazas ir viskas pateikta taip, kad sedi ir skaitai issiziojes: SUPER!
vakar skaiciau iki 2.30 nakties, kol akys sulipo galutinai. Sivakar tesiu toliau.
Iš štų knygų, kurias reikia perskaityti
Knyga kuri skaitoma kelis kart nepraranda žavesio
man tai labai patiko,paskaitykit dar michael bradley kas valdo pasauli.,jei patinka dokumentika,arba jezaus seimos kapas
o kaip del "butterfly and the diving bell"?as ja taip pat priskirciau prie xxa.sedevru
cia tiems kurie klausia apie skirtumus del da vincio kodo ir fuko svytuokles (angliskai tikiuosi suprantate)
Asked whether he had read the Brown novel, Eco replied:
I was obliged to read it because everybody was asking me about it. My answer is that Dan Brown is one of the characters in my novel Foucault’s Pendulum, which is about people who start believing in occult stuff.
- But you yourself seem interested in the kabbalah, alchemy and other occult practices explored in the novel.
No. In Foucault’s Pendulum I wrote the grotesque representation of these kind of people. So Dan Brown is one of my creatures.