Unė Babickaitė–Graičiūnienė „LAIŠKAI. AMŽININKŲ ATSIMINIMAI“

Unė Babickaitė–Graičiūnienė (1897–1961 m.) – sudėtingo likimo asmenybė. Gimė ji skurdžiame Kupiškio valsčiuje, vėliau išvyko į tuometinį Petrogradą, kur studijavo Imperatoriškoje konservatorijoje, vėliau vaidino Amerikos teatruose ir kino filmuose, kūrė vaidmenis Paryžiuje, Londone, galiausiai grįžo į Lietuvą, kur pergyveno pirmąją sovietų ir nacių okupaciją. Vėliau suimta, kalinta Maskvoje, po to – Kuibyševo srityje, pasibaigus tremčiai grįžo į Lietuvą ir pabaigė gyvenimą Kaune. Knygos sudarytojai Linas Broga ir Romana Brogienė išleido dokumentų tomą, kuriame daugiau dėmesio skirta pačios Unės asmenybei nei jos, kaip aktorės ar teatralės, karjerai.

Korespondencija yra vienas iš palankiausių šaltinių rekonstruoti rašiusiojo bei jo epochos mentalitetą. Laiškuose geriausiai atsispindi jų autoriaus to momento darbai ir galvosena, laiškai rašomi dažniausiai karštais įvykių pėdsakais, jie ryškiai nušviečia įvykius, laiškuose pasireiškia autoriaus asmenybė, jo interesai ir politinės pažiūros.

Su U. Babickaite–Graičiūniene laiškais bendravo lietuvių literatai: Žemaitė, Jonas Dambrauskas (Adomas Jakštas), aktorės brolis Petras Babickas, Kleopas Jurgelionis, Vytautas Alantas, Vincas Mykolaitis–Putinas, Balys Sruoga, Mykolas Vaitkus, rusų simbolistas Konstantinas Balmontas, vertėjas Antanas Lelys, kultūrologas ir literatūrologas Juozas Eretas, aktorė Zuzana Arlauskaitė–Mikštienė, muziejininkai: Petras Galaunė, Vladas Nagius–Nagevičius, skulptorius Vytautas Kašuba (Košuba), istorikė Marija Rudzinskaitė–Arcimavičienė ir kiti.

Pasakojimą apie Unės dvasinį pasaulį reikėtų pradėti nuo jos požiūrio į Lietuvą. Laiškuose atsispindi, kaip ji vertino savo Tėvynę kaip šalį, jos politinį gyvenimą, ką ji rašė apie lietuvių tautą. Kadangi iki Antrojo Pasaulinio karo U. Babickaitė–Graičiūnienė gyveno daugiausiai JAV ir Vakarų Europoje, Lietuvą aplankydavo retai, todėl vertindavo Tėvynę remdamasi gyvenimo Vakaruose patirtimi, juolab Lietuvoje ji buvo patyrusi ne vieną nuoskaudą. Kai ji tik įsikūrė Amerikoje, iš karto pasipylė giminių ir artimųjų prašymai siųsti pinigų. 1936 m. aktorė grįžo į Lietuvą, dirbo Panevėžio teatre. Prieš okupuojant Lietuvą Sovietams Unė su vyru sugrįžo į Tėvynę, turbūt nesitikėdami tragedijos. Sovietų tankus U. Babickaitė–Graičiūnienė pasitiko gana ramiai, netgi piktdžiugiškai vertino Antano Smetonos ir tautininkų kapituliacijos faktą. Nedaug galime rasti žinių ir politinių pasvarstymų apie nacių okupaciją. Vėliau, 1953 m. grįžusi iš kalėjimo ji rašė, kad turi gerą butą, bet prisipažino, kad grįžo iš pragaro (p. 304). Lageryje žuvo vyras, broliai Petras ir Kazys emigravo, Vytautas buvo ištremtas, susiaurėjo adresatų ratas. Sovietmetis U. Babickaitės–Graičiūnienės laiškuose vaizduojamas labai niūriom spalvom, nors kartais ji kritikavo ir kapitalistinį pasaulį. Anot jos laiško,Vakaruose “kiekvienas akylai stebi, ar Jūsų kišenės pūpso, ar Jūsų kišenėse žvanga [...] “Oh, jis neturi pinigų!” Ir tuoj visos durys užsitrenkia. Mes čia šiuo atžvilgiu gyvename sveikesniu gyvenimu, mes ne po platju vstrečiajem, a po umu i po serdcu , o piniguočiai mums paskutinėje vietoje. Ir kai jų neturime, niekas už tai pirštais nebado ir skarmaliais nevadina”, – rašė ji broliui Petrui Babickui 1957 m. (p. 319). Ji žinojo, kad laiškus skaitys cenzūra (p. 327–328), gal šiek tiek įtakos turėjo N. Chruščiovo atlydys, bet savaime suprantama, kad skurdžiu gyvenimu aktorė nebuvo patenkinta. Anksčiau Paryžiuje režisieriai pateikdavo jai pjeses, dabar, norėdama pragyventi, ji nuolat pardavinėjo savo išlikusį turtą.

Laiškuose į Lietuvą, kuriuos sovietinis saugumas kontroliavo mažiau, aktorė okupacinį režimą vertino griežtai ir nekompromisiškai. Laiške Linui Brogai 1959 m. ji rašė apie “Literatūroje ir mene” Antano Miškinio išspausdintą “čelobitnaja”. U. Babickaitė–Graičiūnienė piktinosi: “kokia baisia kaina įsijungia į menkystų gaują. Mano širdis alpsta iš gėdos ir pasišlykštėjimo” (p. 340). Atsivertus seną laikraštį pavyko atrasti, ką tuo metu kalbėjo poetas Tarybų Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime. Tiesa, tame pačiame laiške Paleckį aktorė vadino tiesiog Justu (p. 340). Aptardama knygą apie Stalingradą laiške Linui Brogai U. Babickaitė–Graičiūnienė mini: “Dar pasaulyje nebuvo tokio didelio svolačiaus, koks buvo Hitleris. [...] būtų gerai, kad būtų pragaras ir kad velniai ten jį kartu su tuo “genijum”, kuris nugeibo Kremliuje, murkdytų per amžių amžius karštoj smaloj” (p. 341).

Vertinant pagal laiškų informaciją U. Babickaitės–Graičiūnienės santykiai su giminaičiais (ypatingai su broliais) buvo pakankamai komplikuoti. Sunku komentuoti, tačiau atrodo, kad visų Babickų ir Graičiūnų šeimos narių charakteriai buvo itin ūmūs. Svarbiausias šeimyninių konfliktų šaltinis ilgą laiką buvo pinigai, kurių nuolat prašydavo Lietuvoje pasilikę giminaičiai.

1927 m. brolis Kazys Babickas prašė pinigų: “Ką Tau reiškia multimilijonierei porą desėtkų tūkstantėlių išmesti už mano aukščiausios rūšies žemės sklypą” (p. 77). Brolis Petras 1929 m. laiške pyko, kad sesuo jam laidė nuodingas pastabas, kaltino, kad ją apvogė (p. 133). Savo vyro tėvui Andriui Graičiūnui ji rašė, kad neturinti brolių, išauginusi tris, o jie nei vienas jos nemyli, jie egoistai, o pats egoistiškiausias Petras (p. 146), bet ar tai buvo nuoširdi gili nuoskauda, ar tiesiog momentinis įtūžis, spręsti sunku. Praėjus kiek laiko ji rašė prelatui Adomui Jakštui (Aleksandrui Dambrauskui) apie brolį Petrą Babicką, kuris už jos “meilę, pasiaukojimą atsilygino taip pat meile, dėkingumu” (p. 193). Ji finansavo K. Babicko poezijos rinkinį “Žmogaus remontas” (kuriame vienas eilėraštis buvo skirtas seseriai), gynė kūrinį nuo itin neigiamai jo atžvilgiu nusiteikusio prelato kritikos, tad vargu ar Unės santykiai su broliais buvo visą laiką įtempti.

Labai įdomūs buvo Unės santykiai su vyru V. A. Graičiūnu. Jie buvo pusbroliai, todėl jų santuoka aplinkinių vertinta įtariai. Kita vertus taip susiklostė, kad vyras nuolat palikdavo žmoną ilgiems laikotarpiams kitoje Europos dalyje ir vykdavo dirbti, todėl jie matydavosi pakankamai retai. Iš savo inžinieriaus amato jis pragyvendavo ir siuntė pinigus žmonai. Adomas Jakštas kritikavo tokį gyvenimo atskirai būdą (p. 178). Vyrui ji buvo gana griežta, nevengdavo iš jo pasišaipyt, netgi aprėkt, o vėliau tame pačiame laiške pripažinti begalinę meilę ir dėkingumą. Viename laiške apie jį ir savo brolius U. Babickaitė–Graičiūnienė rašė: “ir visuomet man skaudžiai, baisiai skaudžiai pikta, kad nieko neturiu, nei vyro, nei brolio, kurie man patart, padaryt, palengvint man, atlikdami pašalinį darbą ir palikdami man tik artistės užduotį. Ne! tik moka kritikuot, išjuokt, o gal dar iškoliot. [...] Bučkis tavo Unė (p. 110)“. Tai rodo, koks buvo nepastovus Unės charakteris. Būdamas toli nuo sutuoktinės V. A. Babickas rašydavo, kad nežino, kur be jos dėtis. Bet vis tiek siuntė pinigus jai (p. 83). Vyras rašė: kaip visuomet: rėmiau, remiu ir remsiu (p. 96), bet po keleto savaičių jis maldavo: “Grįžk ir būk žmona” (p. 99). Apie vyro paramą ji kalbėjo atvirai: “Kas man tie prodiuseriai? Vyras moka už mano veikalų statymą” (p. 108). Iš Londono ji rašė, kad turinti daug draugų ir “tavo pagalba man nereikalinga, apart davimo man progos būti nepriguliminga materialiai. Nes čia kalba tiesiai: ne duok man vaidmenį, o duok man pjesę, štai tau pinigai” (p 114).

Iš laiškų galima susidaryti įspūdį, jog U. Babickaitė–Graičiūnienė turėjo daug pažįstamų, bet tikrų draugų nebuvo itin daug.Įdomūs, jausmų kupini, leksikografo ir vertėjo Antano Lelio laiškai. Jis vadino Unę sesute (p. 21), pasirašydavo: “Tave mylintis Lala” (p. 42). Unė rašė vyrui, jog A. Lelys pyksta, kad ji ištekėjo už V. A. Graičiūno, nors praėjo jau 5 metai nuo vedybų (p. 105). Savo meilę Unei (nors jai buvo jau 47 metai) demonstravo ir skulptorius Vytautas Kašuba nacių okupacijos metais. Jis rašė: “Man mano meilės dar nepristigs ir dėl tavęs aš pakovosiu” (p. 285).

Apie save U. Babickaitė–Graičiūnienė rašė gana daug. Ji mėgdavo pabrėžti savo ypatingumą. Iš Londono ji rašė, kad vyrui išsiunčia laiškutį ir sako: “matai, kokia aš caca lialia”. Šiame laiške yra įdomus pastebėjimas apie jos buitį ir įpročius (p. 116). Ji teigė, kad sekmadienį “aš nevalgau, nesiprausiu, nesirėdau ir visą laiką skaitau ar lovoj, ar atsitūpus prie pečiaus”. Savo gyvenimą ji vertino pakankamai nekukliai. “Žinai, pikta man ant jų visų, artisčių, ir jų biografijų. Nė viena iš jų neturėjo nė trečdalio tokio baisaus gyvenimo nuo pat kūdikystės dienų, kaip U. B. ir nieko ypatingo nenuveikė nei atsiekė” (p. 116–117) – svarstė aktorė. Atskleidžiant U. Babickaitės–Graičiūnienės charakterį svarbu įvertinti ir tai, kad netgi po kalinimo, tremties, kamuojama sveikatos negalavimų ir našlės gyvenimo nepriteklių, U. Babickaitė–Graičiūnienė jausdama pareigą ateičiai rūpinosi albumais, recenzijomis (p. 292).

Bendras įspūdis apie knygą, reikia pripažinti, yra labai teigiamas. Jos apipavidalinimas patrauklus, puiki poligrafijos kokybė, minimalus korektūros klaidų skaičius. Sudarytojams reikėtų padėkoti už kruopščiai parinktus komentarus, paaiškinimus, užsienietiškų laiškų bei intarpų vertimus.

Per epochas