... Žemjūrė pasikeitė - kažkas nutiko, ir magai, kuriems paklusdavo bangos, vėjai, medžiai, pašaukti tikraisiais vardais, ėmė prarasti savo galias. Magija tarsi traukėsi, viena po kitos apleisdama Žemjūrės salas, kol baimingos žinios pasiekė ir Roko salą, kur nuo amžių stūksojo magų mokykla. Gedas, dabar jau tapęs Aukščiausiuoju Magu ir vadinamas nebe Vanagu, o Sakalu, priverstas iškeliauti į tolimą, pavojingą ir paslaptingą kelią. Aukščiausiąjį Magą lydi Enlado valdytojo sūnus, Morredo karalystės sosto paveldėtojas Arrenas - vos įžengęs į jaunuolio amžių… Neabejotina - jiedu išsiaiškins, kas nutiko magijai ir kodėl žmonės ėmė kartoti: "na ir kas ta magija - ji vis tiek neapsaugo nuo mirties…"

Nekenčiu perpasakoti siužeto! Ypač siužeto knygų, kur jis - tik plikas skeletas… Žemjūrė - tai visada kelionė: per sušiauštas bangas, gilių požemių tamsą, per savo vidų ir baimes. Mirties baimė visada yra stipriausia - bet ką gi siūlo vietoj jos, paslaptingas burtininkas, pajudinęs pasaulio pusiausvyros lėkštes? Ar tik tai nėra dar klaikiau ir nepakeliamiau? Žemjūrė - tai ir buvimas kartu, buvimas TEN. Tik pagalvokite - jų vardai viena kalba gali reikšti "kalavijas", o kita - "uosis", bet kas galėtų pasakyti - kas iš tiesų stipresnis: lūžtanti kalavijo geležtė ar nulinkstanti, bet atsitiesianti uosio šaka?

Šedevras, kaip ir ankstesnės. Rami, protinga ir guodžianti. Tyli ir suprantanti. Niūri, bet ne beviltiška. Žemjūrė. Le Guin. Perskaityti PRIVALOMA.

Šedevras Nr.3.