Hiolk han merth han!

Jis balsiai sušuko tą frazę, ir ožkos susibūrė aplink jį. Jos subėgo akimirksniu, visos dauge, be garso. Spoksojo į jį tamsiais geltonų akių vyzdžiais.

Danis nusijuokė ir darsyk šūktelėjo ožkas valdančią frazę. Stumdydamosi ožkos susigrūdo dar glaudesniu ratu. Ūmai jį išgąsdino stori aštrūs jų ragai ir keistas tylumas."

Gediminas:

Nuostabioji Uršulės "Žemjūrė" pirmąsyk nužengė į Marijos žemę 1992 - aisiais, kai gūdusis sovietmetis buvo dar visai netolima praeitis, o fantastai - dar neišlepinti ir nepersisotinę kas mėnesį "Eridano" "kepamais" romanais, tad kiekviena nauja fantastikos kregždutė tapdavo ĮVYKIU, savo mąstais mažai menkesniu už šiemetinį kino filmo "Žiedų Valdovas" sukeltą šurmulį... Dar nuostabiau, kad tai padarė Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla, šiaip jau bevelijanti turėti mažai reikalų su fantastika...

Tiesa, ir tuomet ši kukli, minkštais viršeliais (tačiau su fantastiško grožio R. Orento piešiniu tituliniame viršelyje) išleista knygutė, nesukėlė ypatingos sensacijos, nesulaukė didesnio dėmesio ar straipsnių spaudoje... Tačiau vargu ar tai būtina - šis kūrinys iš tų, kuriais mėgaujamasi tylumoje ir vienumoje.. Jį ne visada sekasi aptarinėti su draugais, nes Žemjūrė keri ne tiek (tiksliau, gal - ne tik) siužetu, kiek itin savotiška, svaiginančia atskleisto pasaulio ir herojų atmosfera, kurią lengva pajausti, bet sunku išreikšti...

Todėl ir ši, pasakišku šiems laikams 30 - ties tūkstančių egzempliorių tiražu išleista knygutė, daugelio širdis ir protus pavergė kažkaip tyliai ir nepastebimai, be ypatingų garsesnių ovacijų iš kritikų ir skaitytojų pusės. Tai nenuostabu - Uršulės rašto magija tikrai ne ką silpnesnė už romane aprašomą Žodžio Magijos pasaulį...

Reikia tik pasveikinti "Eridaną", kuris po dešimties metų žengė drąsų ir pagirtiną žingsnį perleisdamas vieną iš fantasy žanro legendų, prilygstančią tokiems grandams kaip Dž. R. R. Tolkinas, A. Lindgren ir pan. Telieka ir džiaugtis, kad, matyt, pagaliau sulauksime lietuviškai ir likusių "Žemjūrės burtininko" dalių.

Beje, tiek 1992 - ųjų, tiek šiemet išleistoje Le Guin knygoje regėsime tos pačios, vienos geriausių "Eridano" vertėjų - Anitos Kapočiūtės, pavardę.

Man asmeniškai ši knyga kupina kažkokio šalto magiško žavesio - tarsi pirmosios vėsios, padabintos mėnesiena rudeninės naktys po tvankaus vasaros rugpjūčio... Mažai prasmės nupasakoti šios knygos siužetą - jos dar neskaičiusiam tai teduos tiek, kiek ir pasakymas neregiui, jog rožė raudona...

Tai pasaulis, kuriame Žodis prilygsta fizikos dėsniams ir gali išjudinti uolas bei pašiaušti jūrą audros keteromis...

Tai pasaulis, kuriame Vardas tolygus Ginklui ir ištartas nelaiku, ne ten, ir ne taip, gali šešėliu atsisukti prieš tą, kuris jį ištarė...

Lina:

Šioje knygoje ne tik rašoma apie magiją, bet ir pati knyga - magiška. Man pačiai, perskaičiusiai "Žemjūrės burtininką", kažkada publikuotą žurnale "Nauka i žizn", taip susisuko galvelė, kad iki šios dienos iš fantastų klubo neišlendu… Tiesa, fantastiką skaičiau ir anksčiau, bet "Žemjūrės burtininkas" tapo ypatingas - man Žemjūrė pasirodė tokia reali, kad kone viskuo įtikėjau… Dar ir rusų kalba pradėjau skaityti - mat norėjosi praryti visas Le Guin knygas, o lietuviškai, kaip tyčia, nebuvo nė vienos…Na, o mano draugė, šiaip jau ne fantastė, perskaičiusi "Burtininką", po to ilgą laiko kvaršino man galvą frazėmis: "Noriu otako…" "Noriu hareki…"

Visgi kitos trilogijos (ar keturlogijos) dalys taip neveža… Į "Žemjūrę" sudėta daugiausia jėgos, talento, meniškumo, magijos… Juk U. Le Guin - žodžio meistrė, o Žemjūrės magijos esmė - žodžio magija. Žinai tikruosius daiktų vardus - gali keisti pasaulį. O tikrieji daiktų vardai - tai dalys tos kalbos, kuria buvo sutvertas pasaulis… Tokia magija tai suprantama ir artima, kad vėlgi atrodo visai reali…

Knygos herojus - burtininkas Paukštvanagis (neminėkime jo tikro vardo be reikalo) - talentingas burtininkas. Tačiau, kaip ir daugumai talentingų žmonių, jam nesvetimas išdidumas. Jo paakintas, Paukštvanagis iškviečia iš mirusiųjų pasaulio šešėlį - padarą, kuris neturi vardo….

Kaip nugalėti tą, kuris neturi vardo, pasaulyje, kur būtent vardų žinojimas ir yra magijos esmė? Gal telieka bėgti - iš salos į salą, šešėliui nuolat sekant iš paskos?

Ir vis dėlto kiekvienas padaras turi vardą. Tereikia tik apsigręžti…

Bet čia priėjo žemas ir niekingas realistas Justinas ir tarė:

Būsimasis skaitytojau! Nusiteik, kad "Žemjūrės burtininkas" tau niekuo neprimins J. R. R. Tolkieno masiškumo ir epiškumo, A. Sapkowskio kandumo, P. Andersono pretenzingumo. Tai KITOKIA fantasy - subtili, jautri, moteriška. Nedaug tokių kūrinių...

Subtilifantasyklasika