Kapstant po atmintį, beieškant Tomo Moro (Thomas More, 1478-1535) ir jo „Utopijos“, randu kažkokius likučius iš mokyklos laikų ir tų akimirkų, kai fantastiniai romanai, tokie kaip G. Orwello „1984“ ar R. Bradbury „451 Farenheito“, savyje talpino aprašymus, kuriuose buvo minimas ir More‘as. Ne taip seniai lietuviškai pasirodė dar du tos pačios kategorijos svarbūs kūriniai: J. Zamiatino „Mes“ ir A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, o besidomintiems rekomenduočiau ir J. Melniko “Tolima erdvė”. Žinoma, visa tai antiutopijos, įvilktos į puikų grožinės literatūros rūbą. Tuo tarpu iš Moro „Utopijos“ nereikia tikėtis nieko panašaus (o paauglystėje tikrai maniau, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į „Guliverio keliones”) – tai rimtas veikalas, švelniai tariant, būtinas kiekvienam Lietuvos politikieriui, socialistui ir rekomenduotinas kiekvienam, mėgstančiam juos pakritikuoti, o, jei be juokų, tai yra stebinantis ne savo apimtimi (viso tik vos virš pusantro šimto puslapių), o – šiandien išlikusiu aktualumu ir nesenstančiomis įžvalgomis.

„Utopija“, kurios pilnas pavadinimas „Utopija: aukso knyga, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“ dienos šviesą originalia lotynų kalba išvydo 1516 metais, o išversta į anglų kalbą buvo tik praėjus šešiolika metų po autoriaus mirties.

Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoji įveda skaitytoją į realų aprašomą laikmetį, kuriame autorius vienos kelionės metu susitinka su išgalvotu keliautoju, alter ego, Rafaeliu Hitlodeju. Šis ima porinti apie savo keliones, gyvenimišką patirtį, kol apsistoja ties įspūdžiais iš anglų krašto. O čia jau gaunasi puikus politinis pamfletas, kuris, atsižvelgiant į tai, kad anais laikais knygų skaitymas nebuvo lengvai prieinamas eiliniam mirtingajam, turėjo sukelti nemažą širšalą aristokratijos ir inteligentijos tarpe. Moras be pagražinimų lieja kritiką visuomeninei-politinei santvarkai, karaliaus despotizmui, aristokratų veltėdiškumui („Pirmiausia yra daugybė kilmingųjų: jie tarytum tranai gyvena nieko neveikdami, maitinasi kitų triūsu, didindami pajamas, savo dvarų nuomotojams lupa devynis kailius“), karo politikai („valstybei nėra naudinga, laukiant karo, kurio niekada nebus, jeigu tik nenorėsite, laikyti didžiulę tokių žmonių minią: jie kenkia taikai, kuria reikia daug labiau sielotis, negu karu“), valstybės pinigų švaistymui, mirties bausmės taikymui.

Čia pat ryški užuojauta darbininkų klasei, kurie turi vis labiau spaustis, nes oligopolininkų „avys <…> ryja net žmones, naikina ir niokoja laukus, namus ir miestus“.

Moras ne tik pliekia liežuviu, bet ir pateikia būdų, kaip galima tam tikras sritis reformuoti, nors čia pat išjuokia karaliaus palaižūniškus, tik sau, o ne visuomenei, gero ieškančius, patarėjus ir paaiškina, kodėl jo pasiūlymai ne tik nebus įgyvendinti, bet net nepasieks valdovo smegeninės.

Antrojoje „Utopijos“ dalyje humanistas jau ima dėstyti apie išgalvotosios šalies, Utopijos, taip akivaizdžiai panašios į Didžiąją Britaniją, geriausią valstybės santvarką. Nuosekliai, pradedant nuo geografinių ir urbanistinių ypatumų, pereinama prie šalies valdymo sistemos, darbo pasidalijimo, amatų ir ūkio, šeimyninių santykių, maitinimosi, o baigiama vergais, karyba ir religija.

Liūdniausia, kad kūrinyje išsakyta kritika tuometinei Anglijos valdžiai taip tinka nūdienos realijoms. Išvada – valdžia nesikeičia. Tiksliau, valdžia keičia žmones. Ir tik į vieną pusę: „turtingieji iškreipė teisingumo supratimą tam tikrais įstatymais“, „Atidžiai stebėdamas visas dabar klestinčias valstybes ir svarstydamas jų padėtį, galiu prisiekdamas tvirtinti, jog jos man atrodo ne kas kita, kaip suokalbis turtuolių, kurie valstybės vardu rūpinasi savo nauda. Jie išranda ir sugalvoja visokiausių būdų ir gudrybių, kad be baimės prarasti išlaikytų tai, ką buvo sukaupę įvairiausiomis klastomis, be to, kad kuo pigiau nusipirktu visų vargšų darbą ir triūsą ir juos išnaudotų.“

Įdomiausia man pasirodė visuomenės gerovės sąlyga – privačios nuosavybės panaikinimas. Žinoma, čia iškyla sąsajos su Marksu, kuris „Kapitale“ cituoja Morą, ir kitais “socialistais”, mums palikusiais ne tokią jau malonią, teisingą ir trokštamą viziją.

Yra ir daugiau niuansų (vergai, bausmės, kelionių reglamentavimas, kariškos gudrybės ir kt.), dėl kurių su Moru mielai šiandien pasiginčyčiau, bandydamas įrodyti, kad jo piešiama santvarka nėra jau tokia ideali. Ir Utopijoje išlenda ne vienas nelogiškumas, prieštaravimas. Nors gal tik taip atrodo, žvelgiant iš dabarties perspektyvos. Visgi, skaitant, pavyzdžiui, apie šventikus, tampa aišku, kad net idealioje santvarkoje Moras tarp visų lygių mato lygesnius – „šventikai nėra teisiami viešųjų teismų, o atsako tiktai Dievui ir sau patiems“. Būtų smagu paskaityti kokio rimtesnio fantasto “Utopijos” interpretaciją, kuriame koks utopietis bandytų gyventi pagal Moro sukurtąją viziją.

Smagiausiu utopiškos tvarkos momentu reiktų paskelbti žmonos ir vyro pasirinkimą. Žinant, kad Moras buvo dievobaimingas krikščionis, ypač pikantiškai skamba jo vizija, kad pasirinkimas vyksta šitaip: „moteris parodo jaunikiui moterį (vis tiek, ar ji bus mergina, ar našlė) nuogą, o savo ruožtu, koks nors garbingas vyras merginai pastato nuogą jaunikį“. Katalikų bažnyčios šventasis ir kankinys Moras sako, kad čia nieko nuostabaus. Pasirodo, kad žmonės elgiasi neapdairiai, rinkdamiesi antrąją pusę tik matydami veidą, gi „bendras gyvenimas nebus laimingas, vėliau pasirodžius kokiam trūkumui“. Galėjo pasiūlyti ir sugulti iš karto – gi nebus niekas laimingas su tuo, kas nemoka teikti malonumo.

Kalbant apie „Utopijos“ naująjį leidimą, tai prabangiai, bet ne per brangiai išleista knygutė. Kokybiškas įrišimas su medžiaginiu skirtuku. Iliustruota senaisiais „Utopijos“ leidimo raižiniais ir graviūrom. Papildyta išsamiu ir įdomiu prof. filosofijos dr. Gintauto Mažeikio straipsniu „Užmirštas Utopijos gebėjimas“, nors ir be novatoriškų įžvalgų, jis tinkamai paruošia skaitytoją kūriniui. Ir Leono Valkūno vertimas iš lotynų kalbos, apie kurį šiaip nieko blogo nepasakyčiau, tik vietomis kliuvo nevienoda sakinio struktūra: tai naudojama inversija, tai ne. Man „Utopijoje“ labiau būtų patikusi visur išlaikoma minimali inversija, stengiantis veiksmažodį kelti į sakinio galą – toks vertimas dar labiau pulsuotų savo senoviškumu.