Apie knygą: Neil Gaiman – Anansi Boys
Leidykla: Harpertorch (2006)
Puslapių skaičius: 400

Apie Neilo Gaimano knygas sunku ką nors parašyti, kai steni berods trečią apžvalgą. Nes jį reikia skaityti, reikia džiaugtis jo istorijomis ir žavėtis jo rašymo lengvumu, kuris net ir paprastuose siužetuose nenusirita iki banalumo. Nors pavadinimas „Anansio vaikiai“ lyg ir išduotų sąsajas su „Amerikos dievais“, tačiau pagrindinė sąsaja – tik autorius. Ši knyga nėra nei pirmosios tęsinys, nei mėginimas perspjauti ankstesnį sunkiasvorį romaną. Ji – lengva, kažkuo primenanti „Žvaigždžių dulkes“, tokia, kokią skaitai maloniai, šypsodamasis ir neįsitempdamas. Bet nuo to ji neprastėja.

Storulis Čarlis – nevykėlis. Ir nors jis gyvena Londone, labiau primena tradicinį nevykėlį iš amerikietiškų filmų. Ne, ne dėl antsvorio – dėl to, kad gyvenimas jam pilkas, neįdomus, o bet kokie bandymai daryti ką nors įspūdingesnio – nepasisekimų grandinė. Net ir mergaitė, kurią Čarlis ruošiasi vesti, atkakliai laukia povedybinės nakties, o kur dar nesėkmė, kai pas būsimosios motiną netyčia atkando vaškinio vaisiaus? Čarlis dėl to mėgsta siusti ant savo tėvo – linksmuolio laimės kūdikio, kuriam gyvenimas klojosi kaip sviestu išteptas, ir kuris nelabai gailėjo sūnaus, papokštaudamas ir ant jo. Dabar tėvas mirė, reikia vykti į jo laidotuves. Bet laidotuvės – dar nieko. Daug didesni siurprizai ištinka, sužinojus, kad jo tėvas buvo dievas Anansis, o būta ir daugiau šeimos paslapčių. O tada pasaulis pašėlsta – juk kažkada visi pasakojimai priklausė pokštininkui Anansiui, bet kartais jis pajuokaudavo grubokai, net ir su dievais... Pavyzdžiui - "jis pasiūlė išgerti Mėnulį iš kūdros. Aš gėriau gėriau ir vos nepaskendau". 

Gaimanas ne tik puikus pasakorius. Jis taip pat moka kurti fantastiškus veikėjus (ne veltui jį taip mėgsta ir A. Sapkowskis), o kadangi jų knygoje nėra daug, jiems atsiskleisti vietos – pilna. Štai dukrelės ir motinos pokalbis, kai suyra vedybų planai:

 „Aš taip nemanau. Bet nesvarbu – aš nebegaliu už jo tekėti“. „Ne“, - sutiko jos motina, - „tu tikrai negali. Niekaip“. Galvoje motina sušoko pergalingą džigą ir trinktelėjo didžiulius, bet skoningus fejerverkus. „Mes tau surasime gerą vaikiną. Nesirūpink. Storulis Čarlis. Jis visą laiką buvo niekam tikęs. Aš tai supratau vos jį pamačius. Jis suvalgė mano vaškinį vaisių. Aš sumojau, kad jis – grynas rūpestis. Kur jis dabar?“
“Aš nežinau... Spaideris sakė, kad jį tikriausiai išvežė policija“, - atsakė Rouzė. „Cha!“ – sušuko jos motina, padidinusi fejerverkus galvoje iki Naujųjų metų Disneilende apimčių ir mintyse paaukojo tuziną juodų jaučių, tinkamų tokiam įvykiui. Bet balsu tepasakė: „Tikriausiai kalėjime, patikėk manimi. Pati geriausia jam vieta. Aš visada sakiau, kad jis ten ir baigs“. (p. 222)

Be abejo, čia nesunku įtarti šaržą. O kur dar scenelė, kai ši garbinga victorian lady kritinėje situacijoje gelbėdama dukrą kai kam parodo pliką, atsiprašau, subinę? Vis dėlto, net ir šaržuodamas, Gaimanas sugeba kurti įtikinamus psichologinius portretus. Štai kad ir sukčius Grahamas Coatsas - tarsi nužengęs iš kriminologijos vadovėlio. Nors, pavyzdžiui, ar galima kalbėti apie „psichologiškai įtikinamą“ dievo portretą? Man rodos, galima, ypač, kai tas portretas sugeba atskleisti būtybės kitoniškumą.

Taigi – apie dievus. Kaip sakiau, čia nėra tokios įspūdingos galerijos, kaip „Amerikos dievuose“, bet kai Gaimanas prabyla apie dievus ar jų išdaigas, atrodo, tarsi būtų vienas iš jų. Paralelūs pasauliai, jų gyventojai, elgesys – turi kažkokio žavaus mitiškumo, kuriame labai aiškiai jaučiasi ir žmonių, ir to kito pasaulio tikroviškumas. Ir Anansio pasakojimai bei pokštai - jie mitiškai žiaurūs, nužengę iš sakmių, o ne kokios šlykščiai kastruotos "geriausios pasaulio pasakos", kur vilkas geruoju atryja Raudonkepuraitę ir už tai gauna apelsinų sulčių.

Taigi, nieko ir toliau gudraus nepasakysiu. Tiesiog siūlysiu imti, skaityti šią puikią urban fantasy (miesto maginę fantastiką). Ir dėl visa ko priminsiu: Gaimanas yra rašytojas, kuris lengvai sukramtomas ir nefantastams. Nes jis trina ne tik pasaulių, bet ir žanrų ribas.