Turbūt neįmanoma įsivaizduoti anglų literatūros vaikams be "Motulės Žąsies eilėraščių" padėto pagrindo. Šio folkloro veikėjų, siužetų, aliuzijų pilna visur. Greitosiomis prisiminiau L.Kerolio "Alisą", P.Trevers "Merę Popins", D.Biseto "Aukštyn kojom", E.Hogart "Mafiną ir jo draugus", kur minimas vienas ar kitas Motulės Žąsies "žąsiukas" - eilėraštis, skaičiuotė, mįslė. Net visai nevaikišką Dž.Lenono "Rašau kaip rašau" irgi daug lengviau suprasti, perskaičius šį britų tautosakos rinkinį. Žinoma, į lietuviškai išleistą knygą įėjo tik nedidelė jos dalis. Bet užtat kokia! Tokių šiurpių eilėraščių vaikams dar reiktų paieškoti.

Pavydėtinai nežabotas absurdas, ironiška fantazija - turbūt labiausiai į akis krintantis jų bruožas. Kai kurie panašūs į nedideles makabreskas:

"- Eikim miškan, - tarė kiaulė.

- Ką ten darysim, - paklausė kita kiaulė.

- Ieškosim mano mamos, - tarė kiaulė.

- O paskui ką veiksim, - paklausė kita kiaulė.

- Negyvai užbučiuosim, - atsakė kiaulė" (45 p.)

Arba štai istorija apie piemenėlį, kuris, neturėdamas šieno, karvutei tiesiog grojo smuikeliu. Karvutė mąstė, mąstė, mąstė, mąstė… kol nudvėsė. Bet turbūt savotiškiausiai skamba eilėraštis "Pasivaikščiojimas":

"Džekas ir Gėjus

Rugiais vaikštinėjo.

Sutiko berniuką - vienaakiuką.

- Ei, sako Džekas, - pastokim jam kelią.

- Ne, - tarė Gėjus, - nupirkim jam po bandelę.

Tu pirksi vieną, aš pirksiu dvi,

Ir kaip žmonės - namo parsivesime jį." (43 p.)

Uf, bent šįsyk viskas baigėsi geruoju, nors pradžia ir įtartina atrodė. Ko nepasakysi apie vargšę peteliškę, kuri mirė tą pačią dieną kaip ir gimė. "Motulės Žąsies eilėraščiams" būdingas liaudiškas paprastumas, žvelgiant į daugybę dalykų: na, numirė, pavogė, nukrito nuo tvoros ir sudužo, - taip juk ir būna, ir tragedija iš to nedaroma, tiesiog konstatuojamas faktas. Tiesa, kartais konstatuojama kas nors visiškai neaiškaus: "Hikemoras, Hikemuras/ Kabo ant virtuvės durų./ Pats ilgiausias/ Ir stipriausias/ Hikemoras, Hikemuras/ Kabo ant virtuvės durų." Kas tas Hikemoras? Ko jis ten kabo? Ir dar pats ilgiausias..? Iliustratorė A. Jacovskytė vaizduoja šį padarą it driežauodegį pajacą, man tai asocijuojasi su elementariu pakaruokliu (kuris ant durų rankenos)…

Tiek to, pripažįstu, kad čia yra ir gerietiškų eilėraštukų, mįslių, prietarų ir žaidimų. Tačiau bet kokiu atveju jie smarkiai skiriasi nuo mums įprastos vaikiškos poezijos, - tuo ir įdomūs.

Anglų tautosakos klasika įdomi visiems