Apie knygą: Marcelis Rufo – Vaikų seksualumas: tai, ko jums nevalia žinoti

Leidykla: Baltos Lankos (2008)

ISBN: 9789955231844

Vertė: Dainius Vaitiekūnas

Puslapių skaičius: 160 

Profesorius Marcel Rufo – vaikų psichiatras, laikomas vienu geriausių vaikystės ir paauglystės specialistų Prancūzijoje. M. Rufo laikosi požiūrio, kad vaiko seksualinę tapatybę lemia ne biologija, o palaipsniui formuoja socialinė aplinka – juk gimęs kūdikis dar nesuvokia, berniukas jis ar mergaitė ir ką tai reiškia, tas suvokimas ateina vėliau, o mes, tėvai, galime padėti vaiko seksualinei tapatybei formuotis nuosekliai ir ramiai, neprimesdami vaikui savo patirčių, gėdos ar baimės, bet santūriai ir pagarbiai būdami šalia.

Kodėl vaikai vartoja lytinio pobūdžio keiksmažodžius. Kaip reaguoti, jei mergaitė nori šlapintis stovėdama. Ką daryti užtikus savo vaiką žiūrintį pornografinį filmą. Ar nudistai neperlenkia lazdos, to reikalaudami ir iš savo vaikų. Kas ir kada turėtų papasakoti paaugliams apie kontraceptines priemones. Ar leisti paauglei dukrai rengtis kaip seksbombai. Tai tik keletas klausimų, į kuriuos aiškius atsakymus ir elgesio rekomendacijas savo knygoje pateikia M. Rufo.

Neišradinėdamas dviračio, M. Rufo aprašo vaiko seksualumo raidą remdamasis S. Freudo psichoseksualinio vystymosi fazėmis: oraline, analine, ankstyvąja genitaline – edipine, latentine ir t.t. Kiekviename skyriuje yra aptariami keli konkretūs pavyzdžiai iš gydytojo praktikos, vėliau pateikiama mokslinės informacijos, skyriaus pabaigoje iškeliami dažniausiai tėvų (ne)užduodami klausimai nagrinėjama tema ir atsakymai į juos. M. Rufo rašo pirmuoju asmeniu, neretai įpina istorijų iš savo asmeninio gyvenimo, gausu žodžių „aš manau“, „mano nuomone“ – toks stilius tarsi sukuria jaukesnę atmosferą, neperša nuomonės, o tuo pačiu moksliniai terminai ar sudėtingesnės konstrukcijos, logiškas ir nuoseklus pasakojimas sukuria autoriteto, ar bent jau patirties, įspūdį.

Kai kurios autoriaus mintys kelia natūralų pasipriešinimą ir net ne norą polemizuoti su autoriumi, o iš karto atmesti jo knygą. Viena iš tokių minčių –  tai rekomenduojamas kūdikių žindymas tik iki trijų mėnesių – taip ir norisi sušukti: „atsikvošėkite, pone Rufo, ir paskaitykite Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas“. Laimė, tokių stipriai diskutuotinų nuostatų nėra daug, o ir į autoriaus argumentus įsigilinti verta – galų gale, jis daugiau atstovauja seksualinės tapatybės vystymosi atstovų barikadų pusę. M. Rufo pabrėžtinai akcentuoja dogmatiškumo atsisakymą, atskleidžia savo paties tyrimų klaidas ir pokyčius, pavyzdžiui, anksčiau teigęs, kad išankstinis kūdikio lyties žinojimas neigiamai veikia jo seksualinę tapatybę, M. Rufo pripažįsta, kad šis jo įsitikimas buvęs klaidingas, ir naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad įtaka nereikšminga.

Atrodo, dar neseniai svarbiausia su vaikų seksualumu susijusia tema mums prieinamoje literatūroje buvo masturbacija, tad šių dienų kontekste M. Rufo turėtų daug kam praplėsti akiratį: knygoje labai atvirai konstatuojamos ir analizuojamos homoseksualumo, seksualinio smurto prieš vaikus, lyties keitimo operacijų temos, jų galimas neigiamas poveikis vaiko seksualumo raidai ir to neigiamo poveikio sumažinimo galimybės.

Sužavėjo M. Rufo lyg ir konservatyvus, bet kartu tolerantiškas ir sveikas požiūris į daugelį visuomenėje vykstančių reiškinių. Tarkime, M. Rufo sako: „...žmonės, viešai išpažįstantys savo homoseksualumą, mano nuomone, be reikalo taip nepadoriai elgiasi – jie tampa ekshibicionistais, o tuos, kurie jų klauso, paverčia vojeristais, kaip, pavyzdžiui, gėjų parade. <...> Tai, kas yra asmeniška, nėra skirta nei paviešinti, nei reikalauti tai padaryti. Homoseksualumas turi būti padorus ir gerbtinas.“ Tik nepulkite M. Rufo kaltinti homofobiškumu! Perskaitę dar keletą skyrių rasite jo pasvarstymus apie tai, kad didelis klausimas, kas yra geriau vaiko seksualinės tapatybės vystymuisi: ar būti įvaikintam sveikos homoseksualų poros, kurioje aiškiai išreikšti ir atliekami skirtingi vaidmenys, ar augti su vieniša motina, kuri kad ir kaip norėtų, bet tuo pačiu metu gali atstovauti tik vienam identifikaciniam poliui – bet vienišai moteriai įsivaikinti leidžiama be problemų, o įvaikinimas homoseksualių porų atveju yra vienas aršiausiai ginčytinų klausimų. 

Literatūros apie vaikų seksualumą nėra daug, ką jau kalbėti apie knygas – neretai privengiama net žodžius „vaikas“ ir „seksualumas“ naudoti vieną šalia kito. Na žinote, dėl viso pikto, kad kas nors ko nors nepagalvotų. Bet vaikai vis tiek gimsta, tampa berniukais ir mergaitėmis, vyrais ir moterimis, o M. Rufo požiūris į seksualinės tapatybės raidą bent jau yra nešokiruojantis, pakankamai „sveikas“ ir pagrįstas. Seksualumas yra paslaptis ir turi ja likti,- teigia M. Rufo. „Vaikų seksualumas: tai, ko jums nevalia žinoti“ – labai padori knyga, mokanti pagarbos seksualumui nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų.