V. Papievio romanas - tikrai malonus atradimas. Itin žavi nepaprastai poetiškas, kupinas paslapčių Paryžiaus vaizdinys. Gotikiniai vitražai... Menų tilto muzikantai... Tamtamai... Pagal jų muziką šokančios liaunutės šokėjos kimono plazdantis drakonas... Karuselė... Vaikai, bandantys pamėgdžioti senuką, kuriam ant rankų nutupia balandžiai... Lotynų kvartalas... Marcelio Prousto alėja... Eifelio bokštas, tolumoje panašus į iš šiaudelių nupintą sodą... Miesto gausmas ir lėtai tekančios Senos ramybė... Virš gatvių labirinto plaukiantys debesys, primenantys kažką, kas nepavaldu laikui... Nuostabus unikalių įspūdžių, subtilių patirčių koliažas. Tokiame Paryžiuje "susipina, susilieja, vienas kitą papildo tai, kas paprasta ir mistiškai paslaptinga, kasdieniška ir egzotiška". Čia kertasi skirtingos kultūros, dera iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinami dalykai. Tai miestas, turintis savo dvasią, savo paslaptį, kurią bando įspėti iš Lietuvos atvykęs knygos herojus, juokais pasivadinęs vienos vasaros emigrantu.

Pagrindinis romano Vienos vasaros emigrantai veikėjas, autoriaus bendravardis, - intensyviai mąstantis ir jaučiantis žmogus. Knygos herojus įdėmiai stebi ir reflektuoja jį supantį pasaulį. Paryžiuje jis susiduria su labai savita daugialype realybe, verčiančią suvokti, jog nėra absoliučių tiesų, jog egzistuoja ir kitoks požiūris į gyvenimą, patenka į tokią aplinką, kurioje egzistuoja sava filosofija: "šitie žmonės moka džiaugtis paprasčiausiais dalykais ir nesistengia sureikšminti kančios kaip vienintelio prasmės ir įkvėpimo šaltinio". Knygos herojus bando išsilaisvinti nuo to, kas jį varžo ir kausto, nuo "sau pačiam pasispęstų pinklių, į kurias patenki, kai imi gyventi pagal, regis, reikšmingus, o iš tikrųjų nieko nereiškiančius principus", nuo to, "ko nemokėjo įvardyti, tačiau kas visąlaik slėgė". Unikalių Paryžiaus bastūnų draugijoje, Menų tilto kompanijoje jis susiduria ne tik su nevaržomos vidinės laisvės kerais, žmogiškųjų santykių šiluma, bet ir su tuo, kas byloja apie šių žmonių požiūrį į gyvenimo prasmę. Bene geriausiai tokias pažiūras atskleidžia klošarė Nathalie, mįslinga Senos pakrančių benamė:

Kas literatūros - literatūrai, kas filosofijos - filosofijai, kas tikrovės - tikrovei; nejaugi vis dar tiki, kad didžiosios kategorijos, abstrakčios kilnios sąvokos, tie visi simboliai ir grakščios metaforos gyvenimą gali paaiškint, įprasmint, bent jau paliudyt tikriau, esmingiau, išsamiau nei artimiausi daiktai?

Upė, saulė, nelyja, - ko dar, negi per maža?

Vis dėlto knygos herojus nepajėgia nei visiškai ištrūkti iš miglotų sąvokų bei metaforų tinklo, nei įveikti vidinių prieštaravimų. Klajonės Paryžiaus gatvių labirintais yra ne vien subtilių patirčių paieškos. Jos tampa tam tikra egzistencinio nerimo išraiška. Kandi pašaipa dėl beprasmiškų pastangų "metaforizuoti tikrovę" slepia dvasinę kančią - negalima pažinti nei savęs, nei to, kas už tavęs. Kaip išreikšti savo nuojautas, kai žodžiai neatspindi jokio objektyvaus turinio ir tampa tik žmogaus bejėgiškumo liudytojais? Nerimas, abejonė, laikinumo pajauta, ilgesys tos būsenos, kai esi "vientisas ir nedalomas", suvokimas, kad ir su kuo būtum, ką darytum, gyvenimo kely esi visiškai vienišas, - visa tai gerai pažįstama romano herojui. Ar už šio regimo pasaulio kas nors slypi ar tai tik dar viena iliuzija? O jei ir slypi, kaip priartėti prie būties gelmės? Pagrindinis knygos veikėjas vis užduoda ir užduoda sau šiuos filosofinius klausimus, nors ir suvokia, kad tai tėra bandymas aprengti metafiziką puošniais žodžių drabužiais. Paryžius tampa tuo, kas skatina herojų ieškoti atsakymų.

Nors romane ne kartą pašiepiamas polinkis "metaforizuoti" tai, kas neišreiškiama, sunku nepastebėti, kokios poetiškos ir įtaigios V. Papievio kuriamos metaforos, netikėti palyginimai: "Liūdesys - it benamio šuns šešėlis ant tilto", "po pačiais būties pamatais susirangiusi atskirties ir vienatvės angis, iškart kertanti, vos pabandai iš savęs išsinerti", "tikrovė - nelyginant plaštakė, kurią vaikotės po <...> pievą, ir kaskart, kai tikitės ją pagaliau po delnu užspaudę, pasirodo, kad ji paskutinį mirksnį išsprūdo ir margaspalviais sparneliais švytuodama tolyn nuplasnojo"... Ypatinga pasakojimo organizacija, sklandi ir muzikali kalba. Beveik nepastebimi perėjimai nuo vidinės subjektyvios personažo tikrovės prie išorinio, jį supančio pasaulio. Pasakojimas neretai virsta kupinu lyrizmo vidiniu monologu - įspūdžių, pamąstymų, emocinių būsenų srautu. Nemažai prasminių niuansų pasilieka potekstėje. Daugelį jų įžvalgus skaitytojas turėtų pastebėti.

V. Papievio romanas "Vienos vasaros emigrantai" turi to, ką būtų galima pavadinti neišsemiama gelme. Ir tai džiugina.

Ko dar?