Varlė bunkeryje - apie Lietuvos partizanus vaikams

Lietuvos partizanų karo 1944 - 1953 m. tematika turime daug knygų. Tai ir pačių partizanų prisiminimai, ir istorinis ar politologinis įvairių reiškinio pjūvių aptarimas, ir mėginimų rašyti šia tema (ar jos variacijomis) grožinę literatūrą (nors iki šiol taip ir neteko susidurti su labai geru pavyzdžiu). Tačiau iki šiol neteko girdėti, kad partizanų karo tema būtų rašyta vaikams. Taigi, Vytautas V. Landsbergis matyt pirmasis. O partizanų tema jam gerai pažįstama, giliai ištirta, ne kartą apmąstyta, daugiausia - dokumentiniais filmais. Todėl nieko keisto, kad "Varlė bunkeryje" palieka labai gerą įspūdį.

Ir bene labiausiai norisi pagirti rašytoją, kuriam, tiesa, pagyrų turbūt ir nelabai reikia, už tai, kad jis net ir vaikiškoje knygoje sugeba trumpai, bet aiškiai atskleisti visą partizaninio karo sudėtingumą. Čia yra ne tik kovos heroikos motyvai, ne tik pasakojimai apie teisiuosius ir neteisiuosius, apie stribų ir okupantų žiaurumą ir nežmoniškumą, apie aukas ir praradimus, ne tik Kosto Kubilinsko išdavystės istorija, bet nevengiama ir morališkai sudėtingų klausimų. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas, dvylikametis berniukas Adomas, susižavėjęs partizanų kova, padega buvusio stribo trobą, tačiau gaisre nukenčia ne pats stribas, o Adomo bendraklasė - stribo anūkė. Kaip toliau elgtis berniukui? Tai - proga partizanui Varlei papasakoti jam apie klaidų kainas. Yra ir susitaikymo, žmoniškumo motyvas, kai sudegėliui į pagalbą ateina jo buvę aukos, ir kai stribas, pabudus sąžinei, eina į bažnyčią, o paskui - ir pas buvusį savo priešą, kur paaiškėja, kad stribas ne tik žmones veždavo, bet ir įspėdavo, kad šie galėtų pabėgti. Beje, apysakos tekstas nuolat papildomas L. Baliukevičiaus - Dzūko dienoraščio fragmentais ir vienu kitu partizanų dokumentu (ir mane kiekvieną kartą nustebina, kaip moderniai skambėjo šie dokumentai). 

Vienintelis dalykas, kuris man sukėlė abejonę - tai veiksmo laikas. Mat Adomo tėvai išvyksta į Airiją ieškoti geresnio gyvenimo, berniukas perduodamas globoti tetai į Dzūkiją, kur jis atranda L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio originalą. Suprantu, licencia poetica, ir visgi, pastūmėjus laiką į Nepriklausomybės pirmą dešimtmetį, kai Airijon dar važiavo vienetai, būtų tikroviškiau. Beveik kriptoistorinė alternatyva. Ir dar vienas momentas, kurį turbūt labiausiai pastebėtų Bernardas Gailius - vienas iš aktyviausių Lietuvos partizanų karo ideologų. Bent jau pagal knygos įvaizdžius Vytautas V. Landsbergis lieka uždarytas "pilietinio karo" paradigmoje, nes pagrindinis prieštaravimas yra tarp partizano ir stribo. O štai jėga, kuri stovi už stribo ir be kurios nei stribų, nei karo nebūtų buvę, lieka už kadro. Ir puikiai suprantu kodėl - pasakojant istoriją esamuoju laiku to padaryti beveik neįmanoma. O gaila.