© Gerda Pilipaitytė ir Karolis Dzikavičius

- Tačiau vieno dalyko, - pasakė Tomas, - norėčiau tik vieną kartą. Ledų ant pagaliuko tokių didelių, kad juos galėtum valgyt ir valgyt, ir jiems nebūtų galo, ir būtum amžinai laimingas. <...> - Tik vieną tokį dalyką, ir man nieko daugiau nereiks, tęsė Tomas. – Atostogas be paskutinės dienos. <...> Duok man tik vieną vienintelį dalyką be pabaigos, ir aš ant vienos kojos šoksiu. (R. Bradbury „Sudie, vasara“)

Kartais, kai eidami gatve užuodžiame alyvas ir jazminus, žiūrime į žybsinčias eglutes vitrinose, ar žingsniuodami pajūriu jaučiame po kojomis smėlio smilteles, kartais pagalvojame, kad visa tai baigsis. Kai kurie, o gal net dauguma, taip pagalvoja ir ne apie tokius trumpus dalykus – vaikystę, paauglystę, gyvenimą... Turbūt vienas iš greičiausiai pasibaigiančių malonumų - vasara.

 Yra viena saulėta knyga apie ją – „Pienių vynas“. Tikėtina, kad daugelis yra skaitę šį romaną, kuris pasakoja apie dvylikamečio Daglo Spoldingo vasarą. Jei norėtumėte skanaus kokteilio sielai – ši knyga puikiai tam tinka. Tačiau dabar ne apie tai. Turbūt ne daug kas žino, kad romanas „Pienių vynas“ buvo išleistas ne pilnas (leidėjams jis pasirodė pernelyg ilgas). 2010 metais Lietuvą pagaliau pasiekė ir jo tęsinys – „Sudie, vasara“. Čia toliau pasakojama apie užsitęsusią Daglo vasarą, jos metu patirtus nuotykius. Knygoje viskas vaizduojama labai tikroviškai, pradedant berniukų pokalbiais ir baigiant gamtos, pereinančios iš vasaros į rudenį, apibūdinimais. Neveltui ji yra parašyta autoriaus, kuris pats gyveno tose vietovėse, kuriose vyksta kūrinio veiksmas.

Rėjus Bredberis – rašytojas, kurio darbai keičia žmonių mąstymą. Jį galima būtų pavadinti XX–XXI–ojo amžiaus literatūros klasiku. Žymiausios jo knygos: „Marso kronikos“, „451 Farenheito“, „Pradžios pabaiga“. Bredberis yra vienas garsiausių JAV fantastinių apsakymų ir romanų autorius. Jis tapo daugeliu literatūrinių premijų laureatu, vienas asteroidas buvo pavadintas jo vardu, o krateris mėnulyje  - „Pienių vyno krateriu“, jo romano garbei. Teko girdėti, kad vieną kartą perskaityti, jo žodžiai niekada nebus užmiršti.

O dabar pažiūrėkime iš arčiau į šį berniukų dienoraštį. Jei tikitės iš kūrinio labai intensyvaus veiksmo, aistringos meilės, intrigų, tai ši knyga kaip tik... ne jums. Veiksmas čia vyksta gana lėtai. Laimės tie, kurie moka skaityti tarp eilučių. Kaip jau minėta, tai istorija apie vieno paauglio, Daglo Spoldingo, vasarą. Dienos bėga Grintauno miestelyje, kaip ir „Pienių vyne“. Pasakojimas pradedamas nuo senelio aiškinimo anūkui apie rudens gėles. Visas knygos siužetas yra vaikystės kova prieš senatvę, t.y. berniūkščių „sukilimas“ prieš senukus iš jų mokyklos. Vienos labiausiai įsimintinų vietų kūrinyje:  kai miršta vienas iš senukų; vaikai sugadina rotušės laikrodį ir po to patys jį taiso; keturiolikmetės mergaitės gimtadienis; stiklainių „muziejus“ palapinėje... Knyga yra suskirstyta į trejas dalis, kurių pavadinimai pabrėžia jų karo prieš senatvę ir laiką rimtumą, tie pavadinimai, tai JAV pilietinio karo mūšiai prie Antjamo upės ir netoli Šailo bažnytėlės, bei miesto Virdžinijos valstijoje pavadinimas, kur buvo pasirašytos pilietinio karo paliaubos. Šie pavadinimai puikiai atitinka tai, kas parašyta kiekviename skyriuje. Nesinori atskleisti, kuo knyga baigiasi, bet apie pabaigą būtų galima pasakyti taip – vis dėlto „begalinė“ vasara baigiasi.

Skaitant  knyga susidaro įspūdis, kad viskas vyksta dabar ir prieš akis iškyla Pitas su „Buldogo“ klijais rankoje, kuriuos pirko todėl, kad jam patiko gražus šuns paveiksliukas ant etiketės. Įsijausti į berniukų gyvenimo tempą padeda vaizdingi išsireiškimai: nukūrė per namą; it bomba šovė; Drožk! ; jo; be ryšio. Čia vaizduojamas tikras vaikų pasaulis, šiek tiek nesąmoningas ir keistas. Jis parodo berniukų gyvenimą iš arti, kokių rimtų kvailysčių jie gali iškrėsti, nors patiems tai atrodo tik menkniekis. Tačiau, kai kuriose kūrinio vietose, senukai elgiasi nepakankamai tikroviškai, kaip dažniausiai realybėje suaugę žmonės nesielgia. Visoje knygoje jaučiama šiek tiek kažkokios fantastikos, tai ir pokalbiai žmogui esant vienam, dialogai su savo kūno dalimis, tam tikra prasme yra mistiškas epizodas su stiklainiais.

Šiame romane pilna įvairių meninių kalbos priemonių, šiuo atveju, net būtų galima teigti, kad tai tikras literatūrinis šedevras. Na bent jau tikrai nepaprastai gražus ir stiprus kūrinys. Daugybė hiperbolių, personifikacijos (mėnulis atsikrenkštė), sugyvinami šachmatai ir panaudojamas vaizdingas jų palyginimas, žmogus vaizduojamas kaip pastatas, o pastatas kaip žmogus. Vaikystės pojūtį sustiprina tam tikri vaizdiniai, kurie primena vaikų pasaulį, pavyzdžiui - vaiduoklių namas. Kūrinį pajausti padeda ir itin realūs kvapų, vaizdų ir garsų aprašymai, tokie kaip : „...girdėjo Tomo patalynę krintant ant grindų, lyg jis būtų vartęsis ir blaškęsis, ir kaskart išgirsdavo vėl užtraukiamų paklodžių ir apkloto garsą.“ „Sudie, vasara“ pasakišku daro dailūs žodžių junginiai (cukraus pudros ūsais), palyginimai (mergaitės lyg baltos paukštės), vaizdingi veiksmažodžiai (medžiai padriekė šešėlius), oksimoronai (gražiai išskaptuotus ir baisius moliūgus). Ši knyga išskirtinė tuo, kad sakiniai yra nepaprastai gražūs, tikrąja to žodžio prasme: „...prisipliumpė apelsinų sulčių ir pavasario lietaus.“

Subjektyvia nuomone, pagrindinė knygos mintis yra ta, kad viskas kada nors baigiasi, bet po to ateina kas nors naujo, tik iš pradžių reikia laiko su tuo apsiprasti. Ir nelabai svarbu ar tai suaugusiųjų pasaulis, ar ruduo...Tiesą pasakius, šie du dalykai knygoje eina paraleliai. Vasara sulyginame su vaikyste – nerūpestingumu, saulėtomis dienomis. O ruduo su senatve – pareigomis, nuoboduliu, pilkumu. Romane yra keli itin svarbūs įvaizdžiai: vasara, laikas, mirtis, vaikystė, minimos ir jų priešpriešos (pvz.: vasara – žiema; mirtis - gyvenimas).

Daugybė simbolių knygoje daro ją idealiai vasariška: geltona šiaudinė skrybėlė; veidas kaip vasaros persikas. Apskritai, tekste daug geltonos spalvos, kuri dažnai išreiškiama žodžių „citrininė“. Tačiau kaip priešprieša jai pateikiama žiemos simbolika: baltas kaip sniegas laivas; šaltais žiemiškai baltais pliūpsniais. Be to, knygoje svarbią vietą užimantys žodžiai „rudens gėlės“, gali būti suprantami kaip opozicija pienėms.

Kūrinyje vasaros pabaiga asocijuojasi su vaikystės pabaiga. Todėl vaikai sugalvoja, kad reikia nustoti augti. Vienas iš būdų tai pasiekti – saldumynų atsisakymas. Taip pat atskleidžiama vaikų fantazija, kai jie reiškia savo nuomonę, kad seni žmonės yra ateiviai.

Berniukai supranta, kad jų priešas yra laikas. Epizodas, kai „nužudo“ laikrodį, yra vienas iš nuorodų į fantastiką: „...tuoj nužudyto bokšto veidas, rodyklės, skaitmenys, viduriai suvaitos ir grius dundančia žalvarinių žarnų lavina...“. Nepaisant to, knygoje suteikiama galimybė „laikrodžiui“ pasitaisyti, kada Daglas pamato gimtadienį švenčiančią mergaitę, kuri džiaugiasi, kad bėga laikas. Nevertėtų sutikti su nuomonėmis, kad Rėjaus Bredberio knygos yra labai liūdnos. Na, taip, iš pradžių istorijos būna slegiančios, verčiančios viską apmąstyti, bet visada jose atsiranda kažkas, kas mums primena, jog viskas yra ne taip, kaip atrodo: „...tas velnio laikrodis privers patekėti saulę. Baisiai to laukiu.“

Kitas svarbus knygos simbolis – mirtis. Gana baugiai vaizduojamas Daglo sapnas, kada valtelė jam atrodo kaip kapas. Iš tiesų, bauginančiai mirties motyvas pateikiamas visame kūrinyje, pavyzdžiui, kai berniukas užrašo ant antkapių savo draugų vardus. Bet po to, lyg tam prieštaraudami, nekreipdami dėmesio į pačią mirtį, jie peršoka per mirusiųjų kapus ir grįžta namo.

Kai skaitai šią knygą, jausmas toks lyg birželio mėnesį vaikščiotum po pienių pievą. Be abejo, tai, kad romanas yra apie pabaigą, apie tai, kad viskas vistiek kadanors baigiasi, liūdina, bet reikėtų nepamiršti, kad toks gyvenimas, o ši knyga padeda su tuo susitaikyti, pasakodama tai ramiu tonu. Ir palieka tikėjimą, kad galbūt į gyvenimą ateis tai, kas nesibaigs, nes: „Yra vasarų, kurios nenori baigtis.“

Apibendrinant, „Sudie, vasara“ yra puiki knyga, tiek stilistiniu, tiek turinio požiūriu. Joje galima atrasti ne vieną gerą mintį, kuri visada sukosi galvoje, bet negalėjai jos išreikšti žodžiais. Tai tikrai vertingas kūrinys, vien tuo, kad į gyvenimą čia žiūrima paauglių berniukų akimis, taip jis tampa kitoniškas, rūpesčiai matomi ten, kur kiti jų nepastebi. Be to, istorijai tai suteikia savotiško, įdomesnio atspalvio. Knygos pavadinimas ir tai, kad mintys čia yra pateikiamos per vasaros vaizdinį, vilioja skaityti, nes kas gali būti geriau už vasarą, kurios pradedame laukti nuo tada, kai ji baigiasi. O dėl patarimų skaitytojams - jei norite pajausti nostalgiją „seniems“ geriems laikams, tada skaitykite šį romaną rudenį, bet idealiausias laikas jam – vasara. Gal tada žmonės atkreips dėmesį, kokie citrininiai gali būti saulės spinduliai. Na, o jei dar iš kur nors gautumėte gurkšnelį pienių vyno, vasara niekada nesibaigtų.