Veidrodžiai

Kokia prasmė maištauti prieš visagalį laiką. Jis už mus stipresnis.

Lenkė Małgorzata Saramonowicz į smegenis sėdo prieš dešimtmetį po smūgio savo kafkiškai metamorfozišku romanu „Sesė“. Tai buvo potyris, sukrėtimas, po kurio atsigauti prireikė ne vienos savaitės. Antrasis rašytojos biografijoje ir antrasis lietuviškai pasirodęs romanas „Veidrodžiai“ prieš minėtąjį, kuris paskatino atsiversti šį, atrodo blankiai, tačiau visumoj geba įtraukti ir sukurti skaitytojo galvoje bauginančią, mistišką, kiek šiurpulingą atmosferą, kuri užvertus paskutinį puslapį iš karto neišsisklaido, bet ilgai iš paskos neseka.

„Veidrodžiai“ žavi sava pasakojimo forma — detektyvinė mistiška istorija perduodama įvairiose patalpose kabančių veidrodžių lūpomis. Panašią, iš senovinės vazos potyrių ir keliavimo iš rankų į rankas, perspektyvą teko aptikti visiškai kitokio pobūdžio Fischer Tibor romane „Kolekcininkų kolekcininkė“. Tikėtina, kad yra ir daugiau tokių daiktų lūpomis perduodamų tekstų, tad tame nieko ypatingo neįžvelgiau, juolab, sakyčiau, Saramonowicz vardą formos paaukojo įtaigumą ir išsamumą.

Veidrodinių epizodų lakoniškumas, sparčiai kintančios veiksmo vietos ir datos blaškė dėmesį, neleido įsijausti į personažų charakterius, dažnai palikdavo nesuprantantį, ką autorė viena ar kitą pastraipa ar net skyreliu norėjo pasakyti. Intriga taip pat kuriama per daug lėtai — reikia įveikti gerą pusšimtį puslapių, kol tekstas ima kabinti.

Nežiūrint minėtų trūkumų, per „Veidrodžius“ Saramonowicz užmezga su skaitytoju tvirtą dialogą apie eutanaziją, vystančią moterų jaunystę ir grožį bei neišvengiamai artėjantį galą. Vienoms jis artėja lengvai, liūdnai, kitoms — skaudžiai, beprotiškai gėdingai ir su kasdiene morfijaus ampule.

Antrojo pasaulinio karo išvakarės, vaistinė, laboratorija, kriminalai, nuodijimai, amžinos jaunystės receptai — sudėtinės romano dalys, kurio veiksmų centre Eva. Dabar ir savo žydėjimo metais. Dabar ją slaugo jaunutė pagalbininkė, o kadaise ji pati prižiūrėjo tris senutes, paslaptingomis aplinkybėmis veik vienu metu nukeliavusias anapus. Tikruosius motyvus žino tik tylūs liudininkai — veidrodžiai. Ir skaitytojas, kurio valioje pateisinti arba pasmerkti mirties nešėją kenčiančiosioms, bei (ne)suprasti žydinčios jaunystės grėsmę suvytusiam žiedui.

Apibendrinant, matyt, reikia pasakyti, kad „Veidrodžiai“ nėra ta knyga, kurią būtina perskaityti, bet ji puikiai tinka kaip kišeninis skaitalas, o ir lietuviškojo leidimo viršeliai bei metmenys lyg į tai ir orientuoti.