Veronesi Sandro „PRAEITIES GALIA“

Ir dar vienas negirdėtas itališkas vardas. Kažkada taip susipažinome su Nicolo Amanitti, Erri de Luca, ką jau kalbėti apie Alessandro Baricco, bet, panašu, „Tyto alba“ linkusi vis kažką ištraukti iš to bato aulo, kuris įmerktas į Viduržemio jūra. Knyga ir vėl tituluota – dvi itališkos literatūrinės premijos – Campiello ir Viareggio . Tiesa, garsiąją Stregą gavo jau ne šis, o kitas romanas. Iš nugarėlės į mus žvelgia labai keistas tipas. Man pirmas įspūdis buvo – „kaukas“, toks, kaip juos paišė amžinatilsį Gintaras Beresnevičius. Bet knyga – nė trupučio nekaukiška. Tad – apie ją.

Džanis Ordzanis yra vaikų rašytojas. Laimingas rašytojas – jo paskutinė knygelė „Picano Picos nuotykiai“ (tai bent pavadinimas...) tik ką jis apdovanota penkiolikos milijono lirų premija, bet štai – akimirkos kilnumas (silpnumas?) ir nepačiupinėta premija iškeliauja moteriai, kurios avarijoje sunkiai sužalotą vaiką nori atjungti nuo dirbtinio kvėpavimo aparato. Nieko keisto, kad kelionė namo prabėga giliuose apmąstymuose, kodėl jis taip pasielgė. Keistumai tuo nesibaigia – parvežti į namus jį pasisiūlo kažkoks įtartinas taksistas nelegalas su turbūt vogta mašina, o prie vienos sankryžos jis taria: „Frančeskinas išmoko dviračiu važiuoti!“ Tai būtų niekuo neypatingi žodžiai, jeigu Frančeskinas nebūtų Ordzanio sūnus. Taip pat jeigu mintyse neatsirastų pratęsimas: „Žinote, kaip būna su vaikais... Vis kas nors nutinka – tai avarija, tai...“ Vienoje sankryžoje Džanis sprunka nuo vairuotojo ant sėdynės palikęs net krepšį su nešiojamu kompiuteriu, tą pat naktį išveža šeimą toliau iš Romos ir koks jo nustebimas, kai vieną dieną, kai visgi grįžta į Romą išsiaiškinti, kas nutiko, duris atvėręs pamato...

Keistoka knyga. Prasideda tarsi intelektualus mafijozinis trileris, tada lyg ir krypsta į šnipų romaną, o galiausiai tampa kasdieniška ir šiek tiek liūdna meilės ir išdavystės istorija. Ir tada man pasidaro gaila tos intrigos, taip smagiai užsuktos pirmuose puslapiuose, ir tos istorijos su „butylka v more“, šeimos paslaptimis, praeitimi, talžančia dabartį. Jautiesi šiek tiek apgautas, kol staiga nepradeda „rezonuoti“ kita romano pusė – labai kasdieniška, labai realistiška ir kažkuo artima – draugai ne draugai, tavo ištikimybė nieko neverta ir pan. Tas knygos dvipusiškumas galiausiai ima reikštis ir pasakojime - į įprastinį pasakojimą pirmu asmeniu staiga ima terptis sąmonės srautas ( „nebent norėtum baigti gyvenimą ant kryžiaus, o Jėzus to norėjo, taip, jis tikrai norėjo būti išduotas, bet aš – nenoriu, velniai rautų, nenoriu, dabar jau žinau, kur eiti, teisingiau, žinau, kur važiuoti, nes užsivedu Vespa – rrmmm – šįsyk pavyksta iš karto, raunu iš vietos, prima antra trečia, užmiršau užsidėti šalmą ir pamiršau ant staliuko Karverio knygą, velniop, tame vynu permirkusiame paveiksle yra šuo, jis susisukęs po stalu prie tuščio dubenėlio, akivaizdu, jis ką tik jį išlakė, jo snukis sotus, o dubenėlyje tikrai buvo ne vanduo, nes tame paveiksle nesimato nė lašo vandens, jei neklystu, ten yra apelsinai ir siaubinga ėriuko galva ant padėklo, dar duona, peiliai ir vynas, vynas, vynas, nė pėdsako vandens, Palestinoje vandens buvo mažiau nei vyno“ (p. 166), kuris atrodo tarsi atėjęs iš kito kūrinio. Pagaliau – ir tas leitmotyvas „praeities galia“ kažkoks neskambantis. Daug panašiau, kad herojui daugiau galvasopio kelia ne praeitis, o būtent dabartis.

Tad įspūdis – labai nevienalytis. Įdomu – įtraukia – nuobodu – paleidžia – žavu – artima – banalu – kartojasi ir t.t. Matyt, telieka pasidžiaugti, kad nesu literatūros kritikas ir neskirstau jokių premijų – senjoras Sandro Veronesi iš manęs jos negautų, nors negaliu pasakyti, kad būtų prastai parašyta ar neįdomu. Tiesiog savotiška, bet ne tiek, kad pritrenktų savotiškumu, ir ne tiek, kad nuviltų.

Pritrūko galios