Ši knyga neįprasta daugeliu atžvilgiu, visų pirma - kad ir tuo, jog ją ir knyga sunkoka pavadinti… Tai veikiau jau elektroninis rankraštis Internete, kuriam kol kas dar užgintas kelias į Rusijos leidyklas (knyga turėjo pasirodyti dar š. m. rugsėjį, bet kaip interneto konferencijoje skundėsi pats autorius - Krasnojarsko gubernatorius, buvęs Čečėnijos kampanijos dalyvis generolas Lebedis uždraudė ją išleisti, tad Mironovas bando laimę Maskvos leidyklose, naujausiais duomenimis ji išeis šį mėnesį). Vietoj jos pasirodė plačiai išreklamuotas niekalas - generolo G. Troščevo knyga "Mano karas. Čečėniškasis apkasų generolo dienoraštis", apie kurį užtenka (ir teverta) pasakyti, jog ten Čečėnijos karas pateikiamas iš oficialiosios Rusijos pozicijos.

Kūrinio autorius V. Mironovas gimė 1966 m. Kemerovo mieste, kariškio šeimoje. Karininkas. Kaip galima suprasti iš knygos ir trumpos biografijos, išmaišė ne vieną "karštą" buvusios SSRS tašką (pradedant Padnestre ir baigiant Čečėnija), dukart sužeistas ir, anot paties "daugybę kartų kontūzytas". Šiuo metu gyvena Kranojarske.

Kaip teigiama knygos įvade "romano veiksmas vyksta 1995 m. sausį Grozno šturmo metu, autorius buvo didžiumos aprašytų įvykių liudininku".

Verta atkreipti dėmesį ir į interneto publikatoriaus pastabą priešais knygą: autorius romaną pradėjo rašyti tik 1998, praslinkus 3 metams po kruvinų Grozno mūšių, todėl joje daug maišalynės ir klaidų, ypač ginkluotės ir technikos srityje. Be to, pakeisti visi vardai bei vietovių, tačiau įžvalgiam skaitytojui tikrai nesunku suprasti ką iš rusų kariškių turi galvoje Mironovas, kalbėdamas apie "Gračiną" (P. Gračiovas). Štai kaip atrodo pasiruošimas karinei operacijai:

"-Tu, pulkininke, supranti ką tu kalbi!, - pradėjo siautėti Rolinas. - Aš juk tuoj pat skambinu Gračinui ir tave - į tribunolą! Aš juk dabar pat tave areštuosiu ir artimiausiu lėktuvu išsiųsiu į Maskvą! Žinai kiek norinčių į tavo vietą?!

-Jei tai padės sustabdyti mano žmonių sušaudymą, aš pasiruošęs dabar pat pasirašyti raportą dėl savo atleidimo! - pradėjo rėkti ir Bachelism, - bijote su aviacija sudaužyti tą su…tą aikštę, bet jums nė motais paguldyti keletą tūkstančių, kad tie savo krauju užspringtų?! Jūs geriau apie tai pagalvokite, o tai jums kietų vaikinų imidžas brangiau už kareivių gyvybes…

- Užtilk, išdavike! - suriaumojo Rolinas. - Tu, pulkininke, išprotėjai, tu išsigandai. Aš tau, idiotui, Rusijos didvyrio laipsnį per penkias minutes padarysiu."

Skaitant vietomis matyti, kaip autentiški prisiminimai kai kur perauga į literatūrinį pasakojimą, taigi, "grynaisiais memuarais" tai pavadinti sunku. Aišku, kaip visada tokiose knygose, autorius vietomis stengiasi parodyti gražesnį savo paveikslą, tačiau… Didžiulis skirtumas - nevengia (ar bent jau turi drąsos ir tiesumo) parodyti ir paties darytus… (mmm, kaip čia pavadinus tokius veiksmus?) - matyt, tinkamiausi žodžiai būtų "karo nusikaltimus". Žinoma, jis nejaučia jokios kaltės… Tiesą sakant vargu ar kas iš žmonių, pabuvojęs mūšyje, kuriame į tave nesyk šauta, kur tu netekai daugybės draugų, galėtų objektyviai atsiliepti apie priešininkus… Vargu ar tai įmanoma ir autorius to neslepia, atvirai vadindamas čečėnų kovotojus banditais ir pan., tačiau kai kuriais momentais, net ir nenorėdamas, Mironovas priverstas demonstruoti pagarbą čečėnams. Ypač, pažvelgęs į saviškių užnugario dalinius plėšusius čečėnus:

"Žiūrėdamas į šiuos naujuosius nuovarišas aš nelaikiau jų žmonėmis, broliais - slavais, pulko draugais, "machra"* . Jie buvo net žemiau duchų lygio. Šie nors už kažką kovėsi ir mirė. Už mitinę nepriklausomybę, už vaiduoklišką laisvę, galų gale, kad ir už teisę gyventi nusikalstamo būdo gyvenimą. Gi šie, stovintys priešais mus su…ų gauja netgi nekariavo, o tik dalyvavo kare. Aš nemačiau priežasties dėl kurios juos buvo galima palikti gyvus.

Vėliau aš pagavau save galvojant, jog lygindamas šiuos padugnes - marodierius su dūchais, aš pradedeu gerbti dūchus. Aš jų tai nekenčiu, tai gerbiu. Mmm, taip, taip galima ir visai pakvaišti!"

* - žargoniškas pėstininkų pavadinimas.

Iš autoriaus minčių matyti, kad kampanijos pradžioje ir jis turėjo idealizmo bei abejonės savo teisumu kruopelytę:

"Keista, bet su kiekvienu nauju mūšiu, su kiekvienu susišaudymu gailestis smogikams vis mažėja. Iš pradžių graužė kažkokios abejonės, jog mes čia atėjome kaip užkariautojai, kankino mintis, kad aš kažkiek esu okupantas, galbūt net žudikas. O dabar viskas iki lemputės. Kerštas ir viskas. Ne daugiau. Viskas aišku kaip juoda ir balta. Mes geri, jie - blogi."

Jau romano pradžia nekelia jokių iliuzijų: rodomas karas, tikras "purvinas", kruvinas karas ir telieka tik nuoširdžiai patarti jautresniems žmonėms - jei tokio pobūdžio literatūra kelia jums bent lašą šiurpulio ir pasibjaurėjimo - geriau neimkite Mironovo į rankas. Geriau šią knygą skaityti kovinių filmų ir kompiuterinių žaidimų mėgėjams, kad bent kartą suprastų koks iš tikrųjų yra skausmas ir mirtys.

Skaitant daugeliu atveju neapleidžia jausmas, jog autorius rašė dienoraščio pagrindu. Ypač pasigardžiuojant galima skaityti įvairias autentiškas karines smulkmenas, kurių nerasi jokiuose grožinės literatūros "apie karą" knygose: pvz., kodėl čečėnai, laukdami į kambarį įsiveržiančių rusų kareivių, visada laikydavos kairės pusės? Pasirodo daugumos žmonių psichologija lemia, jog įėjęs į patalpą, pirmiausia žvelgi į jos dešinę pusę, taigi, priešas esantis kairėje, išlošia vieną papildomą sekundę, kurios užtenka atidengti ugnį…

Nuo knygos beveik neįmanoma atsitraukti. Na, nebent po kokių 200 - 300 puslapių, kai jau persisotini įspūdžių aštrumu ir nervai truputį atbunka (paprastai tariant apie 4 :00 ryto…). Knygą skaityti bjauru. Visų pirma bjauru grynai fiziškai, nes tenka skaityti iš monitoriaus ekrano (na, nebent būtumėte turtuolis ar biudžetinės įstaigos tarnautojas ir galėtumėte "atsiprinterinti maždaug 800 kb dydžio failą…). Na, o antra, bjauru dėl to, kad, mhm, sulyginti patiriamą įspūdį matyt galima su per televiziją kažkada rodytu Oliverio Stouno filmu "Gimę žudyti…" (Bet tik vizualumu, nes, pamenu, filmo mintys, žiūrint, atrodė kiek kvailokos.)

Net sąmoningai nusiteikus (o patikėkit, Čečėnijos karo memuarų esu skaitęs ir daugiau), jog pasinersi į žvėriškų Čečėnijos skerdynių autentiką - įspūdis sukrečiantis. Čia ne grakštusis siaubo estetas Kingas, čia tikras, sunkiasvoris karo siaubas ir jo vulgarios smulkmenos dažnai kur kas klaikesnės už kokčiausias siaubo rašytojų - teoretikų sapaliones…

Kaip dar vieną knygos įvertinimo skalę, žmonėms, skaičiusiems Z. Stankaus "Kaip tampama albinosais" (nežinantiems - lietuvių kareivėlio "afgano" prisiminimai) pasakysiu: jei man asmeniškai Stankų skaityti nebuvo šiurpu, o įdomu, tai Mironovo knyga išties sukrečia. Daugelis pasakys: na kam skaityti (o juo labiau rašyti) tokias knygas? Aštrių pojūčių ištroškusiųjų dėlei?.. Ne, tikslas, manyčiau kitoks - daugelis žmonių tik karui prasidėjus supranta kaip tai baisu, tačiau karo mašiną dažnai sustabdyti jau būna sunku: prasideda keršto ir didžiavalstybinių ambicijų karuselė… Ši knyga skirta tam, kad bent dalis žmonių, buvusių toli nuo fronto linijos, bent teoriškai "pauostytų" priešakinių fronto linijų baisybes ir pasibaisėję dėtų visas pastangas karui išvengti (na, ar bent jau dėtų į kojas iš šalies artėjant karui…)

Šio romano aptarimas prie knygos esančioje komentarų konferencijoje (panašioje į "Skaitytos") irgi verda aistros: aptarinėjami karo veiksmai Ičkerijoje, bent kiek ginantys čečėnus atvirai vadinami niekšais ir kviečiami kone dvikovon, žodžių katilas verda su gan aštriais prieskoniais, nors paties autoriaus atsiliepimai maloniai stebina santūrumu.

Toliau, jei tik sutiks "Skaitytos" projekto vadovai, aš pateikiu keletą knygos ištraukų, kurios, manyčiau būdingiausiai atspindi šį kūrinį. Nenorintys jų skaityti gali tuo ir užbaigti šios recenzijos skaitymą, na o norintys gaus bent šiokį tokį supratimą. Ištraukas galite pasiskaityti čia>>>. (/html/BuvauKare-istraukos.html)

Norintys "parsipumpuoti" šį romaną iš interneto, galite tai padaryti adresu:http://www.lib.ru (http://www.lib.ru) . Mironovas Moškovo internetinės bibliotekos reitinguose, berods, yra pirmojoje vietoje, taigi, surasti nebus sunku…

Įvertinimas: nuogas karas