Vida Pukienė, Edvardas Kriščiūnas, Artūras Mickevičius „ISTORIJOS ŽODYNAS“

Kažkada, mažiau rūpestingos vaikystės/paauglystės laikais (kai ir to paties laiko tarsi ir buvo kur kas daugiau), vienu iš mėgiamų užsiėmimų man buvo tiesiog neskubiai vartyti enciklopedijas, paskaitant įdomesnius straipsnius, pažiūrint įvairiausių valstybių herbus, vėliavas. Populiariausios ir kone vienintelės prieinamos tų dienų Lietuvos kaime/miestelyje buvo dvi – „raudonoji“ dvylikatomė („Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“) ir „žalioji“ („Tarybų Lietuvos enciklopedija“).

Be jokios ypatingesnės sistemos, tiesiog vartai, kol akys už ko „užkliūva“, o galvon, lyg be jokių pastangų, liejasi įdomūs ir mažai žinomi (o kartais ir menkai suprantami) faktai fakteliai. Toks tokių ir panašių leidinių skaitymas, mano manymu, kur kas naudingesnis už, pvz., kryžiažodžių sprendimą, kuris, žinoma, irgi neblogas „vitaminas“ intelektui lavinti.

Taigi, tarp tokių „vitaminų intelektui“ dar 2003-iaisiais pasirodė solidus „Vagos“ leidyklos „Istorijos žodynas“. Knyga vidutinio storio (o kaip enciklopedinio pobūdžio leidiniui, sakyčiau, net „liesoka“), tačiau matyti, kad jos rengėjai – VPU Istorijos fakulteto kolektyvas toli gražu neturėjo laisvės „kimšti“ į šį žodyną tiek kiek nori, kas pastebėta jau Įvade: „Dažnai vartojamų ir gerai žinomų sąvokų, dėl vietos stokos teko atsisakyti.“ Teko tai teko, labai rūstauti dėl to gal nereiktų, juk ir taip šio žodyno kelias buvo netrumpas – straipsniai (anot to paties įvado) buvo parašyti dar 2000-aisiais, bet „...dėl įvairių, ne nuo autorių valios priklausančių aplinkybių, skaitytojus pasiekia tik 2003 metais.“

Leidėjai ir sudarytojai nesikuklindami pastebėjo, jog knyga – „pirmas bandymas išleisti išsamesnį istorijos žodyną.“, nes ankstesni šio pobūdžio leidiniai neretai stokojo išsamumo ir vientisumo, o kartais, reikia manyti, matyt – ir profesionalumo.

Autoriai didžiausią dėmesį skyrė visuotinei istorijai, Lietuvos istorijos sąvokas taip pat pateikdami šiame kontekste, nes „...praktikoje mokytojai ir studentai pasigenda kai kurių įvykių išsamesnio aiškinimo arba sutinka seną įvykių aiškinimo interpretaciją.“ Taip pat, „...atsižvelgdami į nūdienos aktualijas“, kurios jau 2003-iaisiais, panašu, buvo pakankamai aktualios daugiau informacijos pateikė Rytų šalių istorijos klausimais.

Beje, tarp autorių – nemažai daugiau ar mažiau visuomenei žinomų asmenybių. Štai kino istorijos sąvokas aiškino Skirmantas Valiulis, Libertas Klimka parengė mokslo ir tehcnikos istorijos straipsnius, Kęstutis Petrauskis rašė XIX a. visuotinės ir Lietuvos istorijos temomis, o Artūras Mickevičius surinko informaciją, susijusią su Skandinavijos istorija.

Sąvokos žodyne, kaip ir dera tokio pobūdžio leidiniui, pateiktos abėcėline tvarka. Įspūdis, iš esmės, teigiamas – daugelis paaiškinimų gana išsamūs, pvz., skaitant apie Damasko plieną , visai įdomu sužinoti, jog Eruopoje viduramžiais tarp iš šio plieno pagamintų kalavijų labiausiai vertinti su užrašu „ULFBEHRTH“. Apstu ir mažiau žinomų ar sovietmečiu ir visai nutylėtų įvykių aprašymų, pvz., apie Kinijos ir SSRS pasienio konfliktą 1969-ųjų kovą (sovietai teigia, kad žuvo 152 sovietų ir 600 kinų kareivių, o kinų duomenimis sovietai prarado 250 karių, kai kinai – tik 92).

Tiesa, visai norėtųsi, jog bent prie didesnių tekstukų būtų ir jų autorių vardai ar bent šių simboliai, kaip, berods, buvo aukščiau minėtose „tarybinėse enciklopedijose“. Kai kuriais (tiesa, retais) atvejais tenka suabejoti ir tuo ar kai kuriems autoriams taip jau ir pavyko atsikratyti irgi aukščiau minėtos „senos įvykių aiškinimo interpretacijos“. Pvz., Kursko mūšio (vykusio 1943-aisiais) aprašymas, bent jau man, dvelkte dvelkia pažodiniu nurašymu nuo kurios iš sovietinių enciklopedijų, kuriose irgi vengta aprašinėti sovietų nuostolius, kas leistų kiek kitaip interpretuoti mūšio eigą.

Kai kur teiginiai, manyčiau, pernelyg kategoriški ir vienareikšmiški, pvz. apie Pilėnus – visai neatsižvelgiant į tai, kad iki šiol, švelniai tariant, pilies buvimo vieta tvirtai bei aiškiai nėra nustatyta (tai ir Bilionių piliakalnis Šilalės rajone, ir Ižiniškių piliakalnis Raseinių rajone ir t.t.) trumpai drūtai teigiama, jog „Ši pilis lokalizuojama Punios piliakalnyje“. Tiesa, panašiu „Vorutos“ (legendinės Mindaugo pilies) atveju aprašymas jau kur kas objektyvesnis, teigiama, jog „...mėginta lokalizuoti 13 vietų (patikimiausios versijos: Vilnius, Šeimyniškėlių piliakalnis prie Anykščių)“, kur galėjo būti ši pilis.

Tačiau šios pastabos tik menkos „špilkutės“, o vertinant bendrai, žodynas tikrai vykęs, išsamus ir įdomus bei naudingas kiekvienam besidominčiam istorija bei siekiančiam pralėsti savo akiratį šia tema. Kaina, tiesa, kaip ir dera solidiems leidiniams, nemaža – apie 50 Lt.

Solidžiai ir išsamiai – istorijos mėgėjams