Daug buvau gero girdėjęs apie "alternatyvų istoriką" Harry Turtledove (nemaišyti su pseudoistorikais, pvz., Jūrate Statkute de Rosales ar Česlovu Gedgaudu - jie nepripažįsta, kad fantazuoja). Tad, kai panorau paskaityti ką nors iš fantastikos, daug negalvojęs griebiau jo "Bizantijos agentą". Juolab - Bizantijos istorija tikrai gana reta tema. 

Ir senokai patyriau tokį nusivylimą. Nežinau, galbūt, jeigu būčiau kokių dvylikos metų ir dar nežinočiau nei kaip atrasti skiepai, nei kaip atsirado spauda ir kai kurie kiti dalykai (turėsiu sąžinės, visko neišduosiu), gal būtų padarę įspūdį. Gi dabar - grynai tas atvejis, kai knyga meniniu ir netgi turinio lygiu neperlipa "vidutinio mokyklinio amžiaus". 

Siužetas - tiesus kaip styga, veikėjai - vienmačiai, intrigą ar paslaptį daugeliu atveju išsprendi 20-čia puslapių anksčiau nei herojus, stilius... Apmaudžiausia, kad neišnaudotas net "istorijos alternatyvumas". Lūžio taškas, atrodytų, pasirinktas ypatingas: Mahometas priima ne islamą, o krikščionybę ir tampa vienu svarbiausių krikščionių šventuoju. Bizantija XIV amžiuje vis dar milžiniška ir kovoja su amžinu priešu Persija. Bet tai ir viskas - daugiau nieko gero ar įspūdingo neišlaužta, tik peržaistos kelios esminių išradimų temos, bet taip nuobodžiai ir taip banaliai, kad jau geriau būčiau antrą kartą skaitęs A. Valentinovo "Dezertyrą". Tiesą sakant, taip ir nesupratau - kokiam galui autoriui prireikė Bizantijos, ką gi pakeitė Mahometo atsivertimas, na, o agentų meilės linijos geriau jau būtų iš viso nesiėmęs. 

Vienintelė paguoda po tokių knygų - tai išdidžiai pasakyti: lietuviai rašo geriau (turiu galvoje Gedimino Kulikausko alternatyvią istoriją "Nenugalėtieji", spausdintą GLF-1998).