Viktor Pelevin „Siaubo šalmas“

Apie knygą: Viktor Pelevin – Siaubo šalmas
Leidykla: Otkrytyj mir (2005)
ISBN: 5974300106
Puslapių skaičius: 223

Autorius turi būti laisvas, nepriklausomas ir rašyti ką nori, niekam nepataikaudamas ir nepriimdamas užsakymų. Toks stereotipas yra atspirties taškas daugeliui, kurie nebūtinai patys būna tais autoriais.

Bet kas gali paneigti, jog stiprų rašytoją temos užsakymas nepaskatins sukurti stipraus teksto, o silpnam ir absoliuti laisvė bei nepriklausomybė nepadės?.. Leidykla „Otkrytyj mir“ pasiūlė nemažam būreliui autorių parašyti kūrinius, kuriuose senoviniai mitai būtų pateikti šiuolaikiškai. Viktoras Pelevinas pasirinko Minotauro ir labirinto mitą. Ir parašė įtraukiantį, Rubiko kubą primenantį romaną-pjesę, kurį galima sukioti vienaip, ar kitaip, užmirštant, kad tą darai, negana klaidžiodamas autoriaus sukurtu labirintu, dar ir sulig kiekvienu pasukimu jį keisdamas.

Romanas sudarytas iš dialogų. Personažai prisistato kaip žmonės, prabudę nežinomose vietose, panašiuose kambariuose, kur stovi kompiuteris su klaviatūra, kurių pagalba jie gali prisijungti į bendrą pokalbių kambarį. Jiems jau parinkti slapyvardžiai, nematomas moderatorius neleidžia išsiduoti, kas esi iš tikrųjų, žodžiai ekrane pasirodo raidė po raidės, o ne visom pastraipom iš karto... Už durų kiekvienas randa didesnį ar mažesnį labirintą. Ar jų tikslas – išsiaiškinti, kas yra tas labirintas, ar pasprukti iš jo? Susitikti ar prisišaukti Tesėją?.. Ne veltui minėjau pradžioje, kad personažai būtent prisistato kaip atsitiktiniai kažkokio ne jų pradėto žaidimo dalyviai, kaip yra iš tiesų – paaiškės tik pabaigoje. O gal nepaaiškės, nes koks labirintas be aklaviečių.

Slapyvardžiai jiems parinkti taip pat ne atsitiktinai (Monstrodamus, Nutscracker, IzoldA, Ariadnė), nors vėlgi, o jei asociacijos su pasakom ar legendom – niekur nevedanti apgaulinga labirinto šaka?... Tiesa, giją pradeda, kaip ir priklauso, Ariadnė: „Pastatysiu labirintą, kuriame galėsiu pasimesti su tuo, kas norės mane rasti, - kas taip pasakė ir apie ką?“ Toks pirmasis įrašas pokalbių lange, kur vėliau įsijungia ir kiti; kažkam labirintas už durų – tarsi didžiulis soboras, kažkam – pastatytas iš faneros skrynseiveris, kažkam tai montažinė, kurioje galybė kasečių, kuriose įvairūs tipai įtikinėja, kad būtent jie žino, kas yra labirintas ir ką su juo daryti, kažkam parkas su tikru gyvatvorių labirintu... Kažkam – staliukas su popieriaus lapu ir pistoletas su vienu šoviniu. O štai kelvedė-Ariadnė mato sapnus, kuriuose jai a la antikiniame tuščiame mieste rodosi du nykštukai ir jų valdovas, Asteriskas (ne Asteriksas, nepainiokim). Jis didžiulis, aukštas, apsigaubęs apsiaustu, o ant galvos (ar vietoj galvos?) nešioja sudėtingą šalmą, aplink kurį ir sukasi dauguma personažų kalbų. Gal ne visi prisimena, kad asteriskas – tai žvaigždutė, kuria žymimos išnašos. Iš tiesų, labirinto valdovas gali būti tik tas, kuris egzistuoja ne vien jame, bet ir kažkur už. Tačiau... Siaubo šalmas, kurio sudėtinga struktūra, tiesą sakant, primena žmogaus protavimo principą, pats yra savotiškas labirintas, o jį užsidėjęs veidrodyje gali pamatyti... Pasakoti būtų tas pats, kas pristatant detektyvą išduoti, jog žudikas – liokajus.

Labirinto versijų knygoje – nors vežimu vežk. Išeičių... ko gero, daug mažiau. Kalba labai gyva, neišvengta „padonkų“ stiliaus intarpų, tačiau kai tik ten, kur reikia, humoro, ironijos blyksniai nedažni, bet taiklūs; žodžiu,  knyga praryjama vienu atsikvėpimu. Turbūt nereikėtų jos laikyti nei rimtu alegoriniu traktatu apie gyvenimą, gale atsakančiu į visus iškeltus klausimus autoritetingai bei vienareikšmiškai, nei nerūpestingu žaidimu asociacijomis ir versijomis. Tai kaip labirintas: jis atrodo nesudėtingas ir juokingas, kai klaidžioji šiaip, ir pavojingai klaidus, jei karštligiškai bandai rasti išėjimą...

Nutscracker

Tu nesupranti, kur skirtumas tarp sapno ir tikrovės?

Monstradamus

Aš nesuprantu, koks skirtumas tarp dviejų istorijų.

Nutscracer

Toks, kad viena apie sapną, o kita apie tikrovę.

Monstradamus

O aš matau tik raides ekrane.