Šventoji vilkolakio knyga (tekstas dar žinomas pavadinimu "A Chuli"), reikia manyti, bus ne kas kita kaip Maskvos miesto Bicevsko parke keistomis aplinkybėmis aptikto nešiojamo kompiuterio standžiajame diske rastas tekstas, kuris, kaip ironiškai pastebėjo majoras Tengizas Kokojevas, netrukus " ...pasklido tarp okultinių marginalų, o paskui buvo išleistas kaip knyga. "

Žinomo rusų rašytojo (ar tik irgi ne vilkolakio, gal ir su antpečiais?;) Viktoro Pelevino vardas bei pavardė knygos viršelyje, matyt, irgi bus ne kas kita kaip leidyklų apmokėta virtuoziška reklaminė akcija, siekiant suvilioti patiklius skaitytojus ganėtinai ekscentrišku tekstu.

O iš tikrųjų tai paprasčiausia Viršvilkolakio įžengimo į Žėrintį srautą patirtis, žodžiai, reikalingi vos akimirkai, "..kaip atramos taškas. Jeigu bandysi neštis juos su savimi, jie nutemps tave į prarają."

Tos patirties ieško Lolitos išvaizdos, bet ne mažiau kaip tūkstantmečio amžiaus lapė (senovės kinai taip vadino moteriškos lyties vilkolakius), gerokai dviprasmišku Rusijai vardu A Chuli, pragyvenimui uždirbanti hipnotizuodama turtingus dėdules, ištroškusius abejotinų pedofilijos malonumų. Hipnotizuoja rudė, kaip ir dera, uodegos pagalba: " Kai žmogus gauna hipnozės smūgį, jo veidu perbėga lengvo pasibjaurėjimo šešėlis, kaip kulkai pokštelėjus į kiaušą: mačiusieji dokumentinius sušaudymų Vietname kadrus supras, apie ką aš kalbu. "

Taigi, šitaip uodega "pokštelėjusi" klientui į kiautą, laputė ramiausiai skaito sau kokią knygą, nepamiršdama dėl visa ko pažvilgčioti į lovoje siaučiantį ištvirkėlį, kuris "Kai jam pabodo glėbesčiuotis su tuštuma iš viršaus, jis ėmė spaustis prie jos iš šono. Paskui vėl užsiropštė ant viršaus."

Darbas gan nuobodokas, bet galima pasilinksminti bent jau kuriant internetinius eilėraščius-skelbimus tinklapiui "kekšės.ru":

Čia šypsena, liemuo čia liaunas, ko dar gali norėti? Ir klasika čia, ir analas - ateik, nesigailėsi!

O kai Gražuolei A (kitas A Chuli vardas) paskambina vienas toks Pavelas Ivanyčius, susidomėjęs " ...petingu, bondažu, pėrimu (taip pat ir Rusišku Rimbu) ", rudės gyvenimas pakrypsta netikėta, hm, vaga. Mat Pavelas, tas (kaip spalvingai išsireiškė Pelevinas) " ...pagyvenęs humanitaras, panašus į apvarvėjusią rausvos spalvos gauruotą žvakę " labai jau mėgsta švaistytis lapės l. nemėgstamu žodžiu "minetas". Tad gauna tokius tris kirčius Rusiškuoju Rimbu (kas, kad hipnozinius), jog "-Vaikeli, ką tu? Ką tu darai, gyvate? Milicija! Žmonės! Gelbėkit!"

Reikia pastebėti, kad per tuos tūkstančius (ar tūkstantį) metų laputė sukaupė nemažą išmintį, gerokai atsiduodančia budizmu, gal net dzen. Tad knygoje apstu jos pasamprotavimų, kad ir apie "tiesą". Ši, pasirodo, tik žodis, o " Išpainioti visų žodžių kamuolių neužtektų amžinybės. Klausimų ir atsakymų galima prigalvoti be galo daug - žodžius galima kombinuoti ir vienaip, ir kitaip, ir kaskart jie turės tam tikrą prasmę. " O ir dukart du nebūtinai visada bus keturi, nes "...pavyzdžiui, tu turi du kiaušinius ir dvi šnerves. Dukart du. O keturių čia nematau."

Tie, kuriems panašios mintys kelia žiovulį, galės jas praversti - daugiau mažiau "įkandamas" ir ganėtinai įtrauklus siužetas leis šį romaną perskaityti net tiems, kurie nėra pratę klausytis tokių pliaukšėjimų vienu delnu.

Grįžkime prie siužeto.

Laputės guolio partneriu ne be išplaktojo P. Ivanyčiaus pagalbos tapęs FST generolas, magiško naftos iššaukimo ritualo žinovas, kuris pasirodo, yra vilkolakis - puikiausias aukščiau pateiktų dialogų partneris. Beje - ir sunkiai sužeidžiamas, nes vilkolakiams labai padeda mitas, jog juos įmanoma nužudyti tik sidabrine kulka. Labai, labai naudingas mitas (juk žaizdos " ...niekada nepūliuoja ir nereikia dezinfekcijos - sidabras savaime antiseptikas ", be to " mums skirta mažiau kulkų - žmonės taupo brangų metalą "), ir jei tik " ...žmonės netingėtų pagalvoti, jie, žinoma, suprastų, kas skleidžia tuos gandus apie sidabrines kulkas. "

Generolas nevengia sudalyvauti ir vištų medžioklėje, kuriai reikia labai jau daug lapiniškų ceremonijų:

- prisiartinti prie vištidės reikia "apsimetus prašmatnia aukštuomenės malvina - vakarine suknele, aukštais smailiakulniais"

- vištidės šeimininkai "privalo matyti, kaip rafinuota viešnia vagia vištą"

- "bėgti nuo įsiutusių persekiotojų ne per greitai, bet ir ne per lėtai: svarbiausias medžioklės uždavinys - kuo ilgiau palaikyti jų įsitikinimą, kad jie gali pasivyti vagilę"

Tiesa, žiauresnės lapės nevengia ir britų aristokratų medžioklių (taip keršydamos už šių tradiciją medžioti lapes), kurios, hipnozės pagalba, maskuojamos po tokiais visuomenei žinomais įvykiais kaip "Titaniko" žūtis ar Vaterlo mūšis.

Na, bet visi šie smulkūs gyvenimiški įvykiai, strakaliojimas, diskusijos - tik kelias į Žėrintį srautą, apie kurį kadais, senovės Kinijoje, kurios " ...dailininkai ir poetai vertino bendravimą su lape, ypač būdami įgėrę. O iš ryto mėgo atsibusti tarp žolynų prie apsamanojusio kapo akmens, pašokti, rėkti iš siaubo ir bėgti į artimiausią šventovę, plevėsuodami palaidais plaukais. "

...taigi, apie kurį kadais Gražuolei A papasakojo Geltonasis Ponas. Prieš tai ironiškai rudės pasiteiravęs, ar ši bent žinanti žodžių " Forma yra tuštuma, o tuštuma yra forma " prasmę.

"-Žinau, žinau, - pasakiau įsitempusi kaip standi spyruoklė. - Štai, pavyzdžiui, sėdi prieš jus lapė A Chuli. Atrodytų, kad ji visiškai tikra, turi formą. O geriau įsižiūrėjus, jokios A Chuli prieš jus nėra, tik visiška tuštuma!

Ir, tai pasakiusi, iš visų jėgų šokau prie juodo laisvės kvadrato, kuriame jau švietėsi pirmos žvaigždės."

O kuo baigėsi panašūs šokinėjimai laputei A Chuli - niekas nežino. Aukščiau minėtam Maskvos parke terastas nešiojamas kompiuteris, apsilydęs dviračio "Canondale Jekyll 1000" rėmas, džinsai, pora sportbačių, "savaitėlės" tipo apatinės kelnaitės su žodžiu "Sekmadienis" ir baltinukai su užrašu ant krūtinės "ckuf" (reiškiančiu, beje, visai ne tai, apie ką ką tik pagalvojote) bei taisyklingos penkiakampės žvaigždės formos išdegusi dėmė žolėje - matyt, visa, kas, majoro Tengizo Kokojevo nuomone, ir teliko iš romano herojės po akistatos su Žėrinčiu srautu.

Pradžioje buvo lapė...