Jau pati pirmoji istorinė šio autoriaus knyga (iki tol buvo tik beletrizuoti memuarai apie GRU žvalgų rengimą ir darbą "Akvariumas" bei atsiminimai iš armijos "Išvaduotojas"), "Ledlaužis", kurioje bandoma pagrįsti hipotezę, kad Hitleris 1941 m. birželio 21 d. viso labo smogė preventyvų smūgį Raudonajai Armijai, pasirengusiai puolimui, turinčiam nušluoti Hitlerio armiją, Trečiąjį Reichą ir visą Europą priimti į broliškų sovietinių respublikų šeimą. Šios knygos tęsiniai - "Diena 'M'" ir "Paskutinė respublika" toliau grindė ankstesniąją hipotezę.

Taigi "Išvalymas" (beje, knygą skaičiau jau seniau rusiškai (todėl ir viršelis rusiškojo leidimo) ir, manau, kad lietuviškai pavadinimas yra išverstas netinkamai - "Očiščenije", manyčiau, turėtų būti verčiama arba "Apvalymas", o gal net "Apsivalymas") tęsia "Ledlaužio" trilogijos temą, tik šįsyk jau ne globaliai, o vienu specifiniu klausimu - kodėl gi Stalinas 1937-1939 m. iššaudė beveik visus Raudonosios Armijos vadus? Ir nors daug kas tvirtina bei oficiali pozicija yra ta, kad Stalinas iššaudė genialius karvedžius, V. Suvorovas nuosekliai ir su gausybe pavyzdžių įrodo, kad daugelis iš tų karvedžių buvo viso labo baudėjai, daugiausia tesugebėję kovoti prieš savo liaudį - bombarduoti ir nuodyti sukilusius valstiečius, malšinti alkanų darbininkų streikus, vykdyti teroro akcijas, o imtis rimtų karinių operacijų - nesugebėjo (pvz., M. Tuchačevskio "didvyriškas" mėginimas paimti Varšuvą 1920 m. žlugo dėl jo paties klaidų). Pasirodo, pusė tų "didžiųjų karvedžių" tokius vardus gavo būdami čekistais, kiti vadovavo GULAG'o lageriams, treti - miško paruošų komisariatui, o su karu ir armija nelabai turėjo ką bendro. Taigi, galutinis rezultatas buvo toks, kad Stalinas sušaudė tuos, kurie prieš tai šaudė kitus. O kam to reikėjo? Diktatorius ruošėsi Paskutiniam karui, turėjusiam galutinai pakeisti Europą, kuriame reikėjo karvedžių, paskui kuriuos kareiviai eitų nors į pragarą, o ne pasipūtusių, žiaurių, bet kvailų čekistų bei politinių priešininkų. Kitaip tariant, visa knyga - tai didelis mito ir jo veikėjų, niekšų ir galvažudžių, iki "išvalymo" vadovausių darbininkų ir valstiečių krauju užpiltai Raudonajai armijai, demaskavimas. Bet ką gi Stalinas pasiekė - tragediją 1941 m., kai Vokietijos kariuomenė vos nepaėmė Maskvos? Ne... Išvalymo rezultatas - tai baigimas II-ojo Pasaulinio karo pergale su vienais iš geriausių karvedžių pasaulyje - G. Žukovu, K. Rokosovskiu ir kitais. O 1941 m. tragedija - tai visai kas kita, kurios priežastys neturėjo nieko bendro su išvalymu, tiesiog Hitleris atspėjo Stalino planus ir smogė puolimui parengtai armijai, kuri net negalvojo, jog kada nors teks gintis, juk ruošėsi ant durtuvų nešti saulę... Be abejo, V. Suvorovas šiuo mito demaskavimu stengiasi pagrįsti savo hipotezę apie buvusį numatytą Sovietų Sąjungos puolimą prieš Vokietiją 1941 m. liepos 6 d.

Beje, priminsiu, kad "Didžiojo valymo" metu buvo "išvalyti" ir du Rusijos pilietinio karo didvyriai, genialūs karvedžiai ir liaudies priešų baudėjai, žiaurumu niekuo neatsilikę nuo kitų, nešioję lietuviškas pavardes: V. Putna ir P. Uborevičius. Dar iki šiol vienas Vilniaus rajonų žargonu vadinamas "Putniovke".

Nors V. Suvorovo darbų oficialioji Rusijos istoriografija nepripažįsta, tačiau jie neatrodo kaip grafomaniški svaičiojimai, nors aš, aišku, neturėjau galimybės patikrinti visų nuorodų (lai atlieka tai istorikai). Bet parašyti sensaciją - tai viena, sugebėti įtikinti skaitytoją - tai jau visai kas kita. Tad besidomintiems istorija - rekomenduoju, paskaitykite. O tikėti ar ne - jūsų reikalas.