Kai pirmą kartą išgirdau apie šią knygą, nusistebėjau, kodėl atskleisti monsinjoro likimo ėmėsi literatūrologė. Tačiau perskaičius knygą neliko jokių abejonių, kad to iš tiesų vertėjo imtis tik šiai autorei. Ir ne todėl, kad ji būtų buvusi artimiausia K.Vasiliausko sielos bičiulė, jo dažna pašnekovė ar pamokslų klausytoja.

Pasak autorės, „žmogaus asmenybė yra ypatingas tekstas, ypatinga dvasinė struktūra“ (p.10). Literatūrologė V.Daujotytė monsinjoro asmenybę analizuoja iš tiesų kaip Dievo tekstą, nepamiršdama nei jo sakinių centrų, nei vietos kontekste, nei pabaigos žodžio. Knygos pradžioje autorė klausia, „kas galėtų būti šios knygos, kurioje Monsinjoras matomas iš pasaulio, skaitytojas?“ (p.24).Tas gražus pastebėjimas – „matomas iš pasaulio“ – lydi kiekviename puslapyje: savo didžiąją paslaptį žmogus nusineša su savimi, ir nei literatūrologai, nei filosofai, nei paprastas skaitytojas jos nepastvers ir nesulaikys. Knygoje to ir nesistengiama padaryti. Lieka tik tas prisiminimas, pamatytas iš šalies, „iš pasaulio“. Bet kartais likusiesiems jis gali atstoti daugybę pamatinių dalykų.

Stilingumu išsiskiriantis tekstas, ypatinga atida žodžiui, vengimas nereikalingo sentimentalumo – vargu ar žinant, kas yra teksto autorė, nustebina tokios knygos savybės. Vis dėlto unikalumas slypi V.Daujotytės pasirinktame požiūryje. Kampas, į kurį atsistojusi autorė nužvelgia kunigo likimą – literatūrinis, itin glaudžiai susietas su amžininkais poetais, jų kūriniais, rezistencinėmis nuotaikomis. Knygoje gausu eilėraščių, taip pat – poetų ir rašytojų minčių, pasisakymų, užuominų. Natūralu – juk pačiam monsinjorui literatūra reiškė ypatingą vietą jo gyvenime. Kartu ši knyga – tai lyg subtilus raginimas atsigręžti į knygą, į perskaitytą pasaulį, į rašytojo jėgą. Knyga formuoja, veda, skatina, ugdo. Ir monsinjoras – puikus to pavyzdys. Nors pats nemėgęs rašyti ir sakęs, kad nei Kristus, nei Sokratas neužrašė nė žodžio, vis dėlto atmintinai citavo patikusius eilėraščius, literatūros klasikos ištraukas. Perskaitęs šią knygą net didžiausias skeptikas turėtų įsitikinti,kad egzistuoja skirtumas tarp literatūros kaip pomėgio ir literatūros – kaip būtinos sąlygos išlikti, kaip nepasotinamo, vis didesnio sielos alkio žadintojos. F.Dostojevskis, B.Brazdžionis, J.Marcinkevičius, V.Mykolaitis – Putinas, S. Nėris, M.Proustas, T.Venclova– visus šiuos skirtingus autorius jungia vienas skaitytojas. Visų skirtingas nuostatas vienija monsinjoro tolerancija, atlaidumas, pagarba.

Memuarai, mano nuomone, yra itin slidūs toje vietoje, kur prasideda beribis mirusiojo garbinimas ir iškėlimas į šventuosius, pamiršus jo žemiškąsias nuodėmes ir silpnybes. Šioje knygoje paliečiama ir kita, ne tokia fasadinė, mažiau vieša monsinjoro pusė. Abejonės, vis prašmėžuojanti saviironija, subtilus humoro jausmas, o kartais – tiesiog nuovargis, persisotinimas vienatve, laukimas žmogaus, laukimas artimo... Lyg dar kartą patvirtinantys – žmogaus asmenybė yra ypatingas tekstas. Itin daug pasakantis man pasirodė kelis kartus knygoje pakartotas monsinjoro „jie mano, kad aš savas, o aš ne visai savas...“ Pasaulietiškasis mūsų bruožas savintis, prisiskirti sau, kai neužtenka vien prisišlieti, kai norisi išsikovoti teisę šlietis nuolat ir tik vienam pačiam – kiek tai kainavo tokiam jautriam ir subtiliam žmogui? Ar kainavo? Knygoje gražiai perteikti monsinjoro subtilūs dvasiniai niuansai, jautimas, kada ir dėl ko yra reikalingas, net žinojimas, kad kartais jis šaukiamas vien dėl galimybės pasireklamuoti.Tačiau ir tą skausmingą supratimą lydi žinojimas – ten esu reikalingas, esu ten šaukiamas, esu...

Knygoje nepersisotinta ir monsinjorą pažinojusių žmonių prisiminimais. J.Stauskaitė apie monsinjorą sakiusi „nežemiškas žemiškumas“, J.Ivanauskaitė užsimena apie jo meilės sampratą, Tėvas Stanislovas lageryje vadino K.Vasiliauską Kultūros ministru. Iš brangiausių, šilčiausių prisiminimų dėliojamas koliažas neryškus, nešaukiantis, bet gal todėl ir įdomus daugeliui kartų.

„Ką Dievas norėjo apdovanoti, leido su Tavimi susitikti“ – ši, kaip mena V.Daujotytė, sentencija buvo užrašyta ant Vilniaus Arkikatedros atsisveikinimo su monsinjoru dienomis. Norisi pridurti – leido prie Tavo žodžio bent prisiliesti.

Apie tai, kas iš tiesų telpa žodžiuose „šviesios atminties“