Tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime yra toks laikotarpis, kai energingai ieškoma svarbiausių tiesų. Paieškas paprastai komplikuoja meilės, santykiai su tėvais, skirtingos nuomonės, pagaliau, įvairus gyvenimo purvas ir gėlės. Vieniems į rankas pakliūva intelektualus cinizmo vadovėlis - O. Vaildo "Doriano Grėjaus portretas", kitiems - filosofinės P. Coelho pasakėlės ("Alchemikas"), tretiems - S. Lazarevo "Karmos diagnostika", o kartais ir viskas iš karto. Galiausiai tos tiesos randamos (arba į jų paieškas spjaunama), bet ne visi imasi šias paieškas aprašyti. Vilis Normanas - ėmėsi. Tiesa, autoriaus tiesos atėjusios ir dar iš kitos galaktikos - filosofijos, tad čia rasime iš Šopenhauerį, ir Nietszche, bet faktas - tai knyga apie tiesas. Nepamenu, buvo ar ne šioje knygoje paminėtas G. F. Hėgelis, bet būtent jo dialektinėje trijų elementų doktrinoje naudojama schema: tezė - antitezė - sintezė. Deja, autorius dažniausiai ima pirmuosius du elementus - tezę ir antitezę. Jeigu herojui blogai - tai taip blogai, kad blogiau vargu ar būti begali. Jeigu gerai - tai vėl iš karto dausos žemėje. O štai pustonių, subtilumo, sintezės - trūksta. Labai trūksta. Kitaip tariant - daug kalnų, daug bedugnių, mažai kopimo ir leidimosi, mažai stabtelėjimo pakelėje ir žvilgsnio aplinkui, o jeigu kopiama ar leidžiamasi - tai dideliais ir ryžtingais kalnų avino šuoliais.

Antras dalykas, ko knygai labai trūksta - realistiškumo. Kadangi jos siužetas - tai vis dėlto vieno žmogaus gyvenimo istorija, net su detektyviniais elementais, tačiau žmonių, kalbančių ta kalba, kaip kalba knygos veikėjai... Nebūna. Veikėjai tekste dažnai paniurzga ant muilo operų, bet jie patys, ypač spręsdami asmeninius santykius, kalba muilo operų frazėmis ir taškosi muilo operų nuotaikomis, ypač neįtikinami šeimyniniai Austėjos ir Normanto dialogai, na, o vunderkindės dvylikametės Saulės kalba ir mintys... Man tokių vaikų sutikti neteko. Gal tiesiog nepasisekė? :) Dauguma dialogų būtent ir yra toji labiausiai erzinanti knygos dalis. Labai skurdūs ir šabloniški moterų paveikslai - jų vietoje aš įsižeisčiau, nebent mano vardas Gintarė Karaliūnaitė. Knygoje randa vietos ir didžioji Lietuvos nelaimė - politikai. Jų įvaizdžiai - tiesiog nužengę iš žiniasklaidos klišių, o idealaus politiko aprašymas mano kuklia nuomone patirtų visišką fiasko rinkimuose.

Tęsiant palyginimą su rožėmis, aišku, kils klausimas - ar rasime knygoje žiedlapių, t.y., ką gero galima apie ją pasakyti? Pirmiausia, man patiko tai, kad "Šnabždesys" yra tvirtai sustyguotas (išskyrus kiek suveltą ir be reikalo "sudetektyvintą" pabaigą), sukonstruotas ir apmąstytas darbas. Gal idėja, kaip autorius pats prisipažino, nukrito iš dangus, bet prie jos daug dirbta, nežiūrint to, kad vyrėlesnio žmogaus akimis žvelgiant ji naivoka ir per daug supaprastinta. Patiko ir bendras stilius (dialogai atkrinta!) - vyriškas, šiek tiek kapotas, lakoniškas, neperkrautas. Šiuo požiūriu knyga yra visiška priešingybė kitos jaunos autorės - J. Stučinskaitės emocijų fontano kūrinėliui "Ačiū, gyvenu gerai". Pagaliau, patiko kai kurie epizodai (ypač pati pradžia), kur veikėjo vidiniai išgyvenimai, panašu, daug labiau artimi autoriaus kažkada pergyventiems, todėl spalvingesni, nei vėliau, kai prasideda autoriaus neganytos lankos.

Mano ilgalaikės prognozės (įdomu, kiek būsiu teisus?) Jeigu ši knyga bus tinkamai išreklamuota ir žmonės į ją atkreips dėmesį, ji turėtų patikti jauniems žmonėms, pradedantiems ieškoti gyvenimo prasmės (t.y., tai pačiai auditorijai, kuri svaigsta nuo Bacho, Coelho), jie gal net išsirašinės citatas į savo užrašų knygeles ir dalinsis su kitais; ji turėtų patikti ir "muilo operų" gerbėjoms - ryški, paprasta, aiški ir, nežiūrint siužeto vingrybių, tiesi kaip strėlė. Ji taip pat gali patikti žmonėms, kurie neturi laiko ar noro skaityti sudėtingesnės literatūros, bet jų netenkina ir nuotykinė/detektyvinė/fantastinė poilsinė rašliava. Bet "Šnabždesį" ir toliau negailestingai kandžios kritikai, cinikai, vyresni žmonės, turintys daugiau gyvenimiškos patirties nei autorius.

O taip, jau girdžiu pasipiktinusių apžvalgos skaitytojų balsus - " Žilinskai, nespausk čia vaško, sakyk, tiesiai, šlamštas tas "Šnabždesys", ar ne?! "

Būsiu atviras - jeigu tokia knyga debiutuotų A. Urbonaitė, ar ją parašytų G. Beresnevičius, J. Ivanauskaitė, bet kuris žmogus, kuriam daugiau nei 30, o gal - net daugiau nei 25-eri, galvočiau, kad ežiai danguje ir Lietuvai nebėra vilties išsigelbėti nuo "Laukinių angelų", YVOS ir Coelho, bei kraipyčiau galvą - kas gi šovė į "Tyto Albos" pelėdžiukę, kad knyga išvydo spaustuvės dažą? Gal tai - parodija, kurios nesugebėjau suvokti (ir vėl matau susirūpinusius "Paruzijos" skaitytojų veidus)? Bet šįsyk autoriui tikrai daug ką galima atleisti dėl gyvenimiškos patirties stokos. Žinodamas, kiek daug Vilis Normanas skaito ir prisimindamas, kad gerai rašyti galima išmokti tik daug skaitant, noriu tikėti, kad tai - tik pirmas blynas, kuris... Patys žinote :) Pagaliau, tuos 15Lt, kuriuos atiduodate už eilinį Coelho bestselerį, galite drąsiai investuoti į "Šnabždesį" - paprastos tiesos visada panašios, bet jeigu jums patiko jau minėta J. Stučinskaitė, geriau nuo tokio žingsnio susilaikykite. Ar aišku?! :)

P.S. Prisimindamas Mirmekos Albos išsakytą apgailestavimą, kad Lietuvos leidyklos literatūrinės redakcijos požiūriu iš esmės nedirba su jaunais autoriais, galiu tik konstatuoti, kad "Šnabždesys" - dar vienas tokio trūkumo įrodymas.

Pirmas blynas su visomis jam būdingomis pasekmėmis