Asmuo, pasirinkęs Vilio Normano slapyvardį, skaityta.lt lankytojams tikrai turėtų būti žinomas. Nežinia, kiek iš jų galėtų pasigirti iš tiesų pažįstą tikrąjį Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos studentą, besislepiantį po šiuo vardu, tačiau nuomonę apie virtualųjį Vilį Normaną neabejotinai būsite susidarę iš jo aktyviai rašomų apžvalgų, komentarų ir knygų: ar dažnas jaunuolis galėtų pasigirti dviem romanais, kuriuos išleido elitinė leidykla (jai priklauso R. Gavelio, J. Ivanauskaitės, J. Erlicko kūrinių teisės), bei dešimtimis skaičiuojamomis apžvalgomis internete. Ir nors pats V. Normanas kartą prasitarė nelaikąs savęs nei rašytoju, nei kritiku, tačiau, kaip sakė vienas „Dviračio žinių“ veikėjas, „faktų nesuklastosi“: leidykla „Tyto alba“ pristato jau antrąjį šio autoriaus romaną – „Šventumas“.

Faktą, kad V. Normanas daug skaito, jau netiesiogiai paminėjau. Galiu pasakyti ir tiesiai: V. Normanas skaito daug – ir grožinės literatūros, ir pažintinės. Turėdamas omeny, kad filosofiją studijuojantiems dar privaloma susipažinti ir su klasikiniais šios disciplinos kūriniais, galėčiau drąsiai teigti, kad V. Normanas iš tiesų skaito daug. Tas matyti ir romane „Šventumas“, kuriame pilna citatų, nuorodų, minčių iš įvairių knygų. Skaitydamas šį romaną, save pagauni svarstant: tas paimta iš tos knygos, anas – iš kitos, o va šitas įdomu iš kur?.. Negalima sakyti, kad autorius būtų nusirašęs: V. Normanas į savo romaną bandė sudėti tai, kas padarė įspūdį, kas priimtina ir kuo nori pasidalinti su kitais, šiuo atveju – skaitytoju. Tačiau knygai labai trūksta, kad visai tai būtų ne tik priimta, bet ir apdorota bei pateikta savaip: nebūtina romane pažodžiui pakartoti K. G. Jungo minčių, kad pasakytum, kad pritari šio psichologo požiūriui dėl religijos įtakos europiečio savijautai; atskleisti tokį požiūrį savais žodžiais, veikėjų paveikslais – tai būtų menas. Perskaičius knygą, susidaro įspūdis, kad jeigu autorius būtų kulinaras ir norėtų mus sužavėti naudingu ir skaniu patiekalu, jis bandytų paruošti sriubą: paimtų tyro šaltinio vandens, prirautų ekologiškų morkų (gausių karotino), šviežių svogūnų bei česnakų (saugančių nuo ligų), prikastų bulvių (tradicinių daržovių, be kurių negali lietuviai), nupjautų kopūsto galvą (simboliškai), priskintų krapų ir petražolių (skoniui paryškinti ir padaryti jį subtilesniu), tačiau pamirštų ne tik pagrindinę maisto gaminimo taisyklę (produktus reikėtų dėti proporcingai), ne tik susmulkinti daržoves bei prieskonius (prieš tai jas nuplovus ir nuvalius), bet ir užvirti vandenį – vietoj išsvajotosios sriubos mums pateikiamas purvinas vanduo, kuriame šaltinio tyrumo neberasi tarp žemėtų morkų, neskustų bulvių, neluptų svogūnų jovalo. O ir morkos čia su „šaknelėmis bei viršūnėlėmis“. Tiems, kurie nevirė sriubos ir nesuprato, ką norėjau pasakyti, pasakysiu ir tiesiai: V. Normanas skaito daug. Ir tas yra gerai. Bet va rašo jis nekaip...

Nors pirmojo autoriaus romano „Šnabždesys“ nesu skaitęs, tačiau, a priori priimdamas J. Žilinsko apžvalgoje išdėstytus šios knygos trūkumus, pastebėsiu, kad visi trūkumai kepant antrąjį blyną išliko: autorius naudoja tik tezę ir antitezę, pamiršdamas sintezę (juoda naktis be mėnulio arba balti sniego patalai viduržiemy laukuose), veikėjų kalbai ir poelgiams trūksta realistiškumo – kunigo ir verslininko, vyro ir moters kalba vienoda, todėl dialogai tampa „mediniai“:
„– Jei aš dabar būčiau tavo vietoje, sugebėčiau išgyventi krizę, bet tu dar toks jaunas ir naivus. Bėgai nuo gyvenimo, bet jis tave pasivijo? Stengeisi susikurti savo misiją žemėje, pavadinęs tai pašaukimu? Labai kilnu, bet ne mes kuriame žaidimo taisykles.
– Bet kaip kitaip gyventi? Šiandien noriu tik mirti. Kaip save apgauti, kad visas šitas spektaklis ko nors vertas?
– Įtaiga išties paveikus dalykas.
– Ką tuo norite pasakyti?
– Žmogus ne mašina. Už sąmonės atsiveria kur kas didesnis pasaulis, kuriame nėra grynojo proto, tai kita erdvė, neatskiriama nuo sąmonės. Ar esi skaitęs Jungo darbus?
– Ne, – nesuprasdamas, apie ką kalbama, išlemenau.
Vyras išėmė iš stalčiaus storą sąsiuvinį ir ėmė skaityti. “ (66 p.)

Nors V. Normanas nuo kritikos ginasi deklaruodamas, kad „Man, priešingai nei daugumai Lietuvos rašytojų, svarbiausia ne gražiai blevyzgoti, o kažką pasakyti“, tačiau pamiršta, kad dar labiau už kalbos skurdumą skaitytoją atgraso didaktika – blogiau už rašytojus (kad ir lietuvių), rašančių gražiai ir tuščiai, yra rašytojai, aiškinantys „o jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro“, t. y. tos XX a. pr. lietuvių literatūros, kurios taip nekenčiama mokykloje: „Ar kas nors galėtų pasakyti, kad yra laimingas? Ar koks nusipenėjęs firmos direktorius, turintis nuostabią šeimą ir didelę grandinę ant kaklo, prisipažins, kad norėtų daryti visai ne tai, ką daro? Ar prisipažins, kad linksminasi tik tam, kad „taip reikia“, dirba, nes „taip reikia“, gyvena, nes „taip reikia“. Ne, neprisipažins, kaip ir neprisipažins žmonai, kad turi krūvą kitų moterų, kaip ir neprisipažins savo vaikams, kad nejaučia jiems tėviškų jausmų. Tačiau jis plačiai šypsosis kiekvienam sutiktajam, kad parodytų, koks yra laimingas, pasakos apie savo pinigus, meilės nuotykius. Jis darys viską, kad pagautų save ir kitus.“ (140 p.)

Kalbant apie siužetą, reikėtų pastebėti, kad šiuo atveju autorius yra „modernesnis“: kaip ir kai kurie lietuvių autoriai, jis laikosi nuomonės, kad siužetą reikia „nušauti“ – šis elementas romane nėra svarbiausias, nes knyga skirta išsakyti rūpimas tiesas bei savo požiūrį į gyvenimą. Piktas kritikas pasakytų, kad romano siužetas naivus, silpnas, neįtikinantis, juokingas ir pan. (t. y. jo nėra), o gerasis – kad ne jis svarbiausias.

Tačiau apžvalgą norėčiau baigti optimistiškai, kad nepagalvotumėte, kad knygoje „Šventumas“ nėra nieko vertinga: prieš mėnesį spaudoje pasirodė sensacinga žinia, kad šiuo, vos 21-erių lietuvių autoriumi susidomėjo viena didžiausių leidyklų pasaulyje – „Harper Collins“: leidykla iš pradžių norėjo išleisti romaną „Šnabždesys“, tačiau, „sužinoję, kad vaikinas yra parašęs ne vieną romaną, nusprendė peržiūrėti visus jo kūrinius.“ Savame krašte pranašu nebūsi?..

Antras blynas