"Nuo mamutų iki cepelinų arba kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos su daugybe paveikslėlių ir keturiais nemokamais priedais išalkusiems žinių: apie tarką, tautiškumą ir tautinius patiekalus, apie šlykščią ponų ir skanią būrų virtuvę, apie kai kuriuos valgomus žodžius, apie istorijos potėpius lietuviškose tupyklose"

Kada paskutinį kartą matėme tokio ilgio knygos pavadinimą? Galbūt giliais viduramžiais, kai kiekvienas rašeiva stengdavosi pabrėžti savo kūrinio turinį jau pavadinimu… Vis dėlto, viso pavadinimo atspausdinimas buvo labiau apžvalgos priderinimas prie knygos autoriaus pasirinkto stiliaus, nes "Vagos" metrikuose ji visgi vadinasi tik "Nuo mamutų iki cepelinų", bet, sutikite, ir toks pavadinimas - nelabai jau įprastas.

Taigi, jums pristatoma ne kas kita, o Lietuvos kulinarijos istorija! Ir ne bet kokia, o kaip anksčiau buvo sakoma: "nuo seniausių laikų iki…", pvz., 1917 m… Tiesa, autorius neserga nostalgija praėjusiems laikams (įtariu, atsižvelgiant ir į tai, kad sovietinio žmogaus virtuvė, nors ir nebuvo badmiriška, bet didele įvairove nepasižymėjo), tad "sustojimo" datą pasirinko kiek ankstėlesnę - XX amžiaus pradžią, nes, anot paties autoriaus, tas amžius buvo "daugiau sotus kaip alkanas, nes valgėme daugiau ir skaniau nei kaimynai. Juk Lietuva - žemės ūkio kraštas. XX amžius - tai atskira, labai įdomi tema, nebetilpusi į šią knygą" (vadinasi, lauksim antros!). Tačiau ir tai, kas tilpo į šią knygą, yra labai įdomu, ir, nors sakoma, kad "nedarykim kulto iš maisto", tačiau ši knyga ir yra apie maisto kultą - tautinius ir atėjusius bei nuo mūsų pabėgusius patiekalus, gėrimus, valgymo įrankius, valgymo žodžius ir t.t.

Tačiau nemanykite, kad tai - koks nors receptų rinkinys. Nieko panašaus! Tai chronologiškai suskirstytas veikalas, kuris nagrinėja, ką, kada ir kaip valgėme. Pavyzdžiui, Paleolito epochoje jau mokėjome naudotis peiliais, virėme viralus, iš medaus gaudavome cukrų ir alkoholį… Žalvario amžiuje ant stalo atkeliavo kraujiniai vėdarai (et, jeigu tas laukinis šernas, kurio palikuonis dabar tiekiame į stalą, būtų žinojęs, kam gi jaukinamės jį, turbūt būtų bevelijęs būti nusmeigtas ietimi, nei išvesti gentainių plejadas į amžiną žmogaus pilvo vergiją…), be to, tuo metu Europa pasidalino į aliejaus ir grietinės zonas (o ne kokias nors vyno ir alaus), o didžiausiu deficitu buvo druska… Gi savo brandą, tikrą virtuvės revoliuciją, Lietuvos kulinarija pergyveno ne kieno nors kito, o Vytauto laikais - būtent tada susiformuoja aiški lietuvių virtuvės samprata, iš kurios mokosi ne tik lenkai, bet kai kurie patiekalai keliauja ir į tolimas Vakarų Europos šalis, pvz., kisielius - karališkas lietuviškas patiekalas… O štai valstiečiai vieninteliai Europoje gamino skilandį, kuris niekur nekeliaudavo ir iki šiol su nepaprastu malonumu nusėda mūsų skrandžiuose…

Deja, netrukus išpuikę feodalai iš maisto ėmė daryti tokį kultą, kad paskaičius Žečpospolitos didikų puotų aprašymus darosi nesmagu už savo protėvius, taip sėkmingai lupusius kryžiokus, maskolius ir žvėdus. Na, žinoma, rijo ne jie vieni, užtenka prisiminti dekadentiškąją Roma Aeterna, tačiau tenka suvirškinti žinią, kad legendos ir netgi britų enciklopedija nurodo, kad degtinės tėvynė - tai Lenkijos - Lietuvos valstybė! Dar klaikiau - to meto metraščiai kaip dorovingumo pavyzdį nusigėrusiems lietuviams siūlo maskvėnus, tad nejaugi mūsų protėviai juos išmokė sparnuoto posakio "degtinė be alaus - pinigai pavėjui"… O tempore, o mores! Na tik paklausykite, iš kur kyla pilstuko gėrimo varžybų šlovingos tradicijos:

"Taigi, būtent nusigėrimai buvo viena iš to laikotarpio puotų rūšių, tam reikalui buvo uždangstomi rūmų langai ir geriama nuo vakaro iki ryto <…> Visą girtuoklystę organizuodavo vienas iš svečių, pasižymėjęs ypatingu talpumu ir atsparumu alkoholiui. Puotos šeimininkas jį skirdavo vadu. Jo pagrindinės pareigos- priversti nusigerti visus iki vieno svečius. Jei koks svečias nuvirsdavo be sąmonės, tie, kurie dar laikėsi, prašydavo draugų pakviesti "cirulninką" (ne iš Sibiro - apžv. aut. past.), kuris mokėdavo pagelbėti - nuleisti kraują. Jei tai nepadėdavo - kunigą; jis palydėdavo į dangišką kelionę. Mat persigėrimai iki mirties buvo bajoriškosios vyrijos drąsos ir šaunumo eksponavimas." Ir kur man tai matyta? Ar tik ne "lietuviškose vestuvėse"? Na, o ypatingai gerbiami valstybės vyrai, pvz., kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila mėgdavo dar ir paįvairinti gėrimo procesą: "netikėtai iš už nugaros šmaukštelėti bizūnu geriančiam, geriančiam taurę delnu sugrūsti gerklėn, kad užspringtų".Nekeista, kad blaivesni kaimynai netrukus sukramtė tokią "valstybę" su visu jos elitu…

Taigi, bajorai gėrė ir degtinę, ir liaudies kraują, o liaudis? Liaudis, laukdama V.M. Kapsukų žygių, valgė balandėlius, kuriuos išmokė gaminti totoriai (tik vynuogių lapus pakeitė kopūstlapiais), rūkė dešras, o kartais - žiauriai baudadavo… Badmečių ir jų "raciono" aprašymai - sukrečiantys. Nereikia jokio S. Kingo su "siaubo karaliaus" titulais, užtenka perskaityti receptą "kaip išvirti vaiką" ir suvokti, kad taip iš tikrųjų buvo… Bet dėkui Kristoforui Kolumbui už bulves, kurios sunkiai, bet atkeliavo ir į Europos centrą ir dabar iš ten jau su bizūnu nebebuvo išprašomos - tai joms mūsų protėviai turi būti dėkingi už sotesnį skrandį, o mes - už tai, kad esame… Todėl ir iki šiol valgome cepelinus, bulvinius blynus, švilpikus, beveik pamiršę tikruosius nacionalinius patiekalus... Ačiū tau, bulve, ačiū, rūpintojėle!

Na, jeigu "užsikabinote" - šaunu, misija atlikta, o jeigu ne, tada teks sausai papostringauti, kad knyga parašyta smagiu ir kandžiu stiliumi, neleidžiančiu nuobodžiauti, nors kartais ir imančiu "užknisti", o jau priedas apie "lietuviškų tupyklų istoriją" - iš viso medalio, t.y. meduolio vertas. Tik pamanykit, pasirodo žemaičiai tupyklas pasistatė tik XX a. pradžioje, ir tai tik kunigų priversti, o kur prikakodavo bajorai per puotas geriau net necituosiu - galbūt jau dabar paspringote rijama bandele ar kavos gurkšniu, atsiprašau…

Žodžiu, įvertinimas dešimt iš dešimties. Tokių knygų sutinkami vienetai, o atsižvelgiant į nagrinėjamos problemos unikalumą - gal net vienas vienetas (rūšiškai). Taigi, jeigu šio vieneto neperskaitysite - daug ką prarasite, ypač kai knygynai jas nupigino iki niekingų vienų pietų sumos, t.y. 10 Lt.

Skanu ir smagu!