Kai, praeidami gatve, nerūpestingai žvilgtelsite pro kokį langą, galite prisiminti, jog žiloje Vilniaus praeityje visokie žvilgčiotojai buvo vienas labiausiai miestiečius siutinusių dalykų. Va, Trakų gatvės gyventoja Montvydienė, 1615-aisiais užpyko, jog pro langą „pažiūrėti ką ji veikianti“ vis dirsčioja (vyriškos lyties) kaimynai – ir visi keturi smalsuoliai vorele patraukė į kalėjimą.

Gi pranciškonų vienuoliams (1781-aisiais) laaabai nepatiko, jog filosofas Povilas Meleris statosi namą su langais į vienuolyno kiemą. Kasžin, ko jis ten dairysis (ir ką pamatys). Pranciškonai susitvarkė savaip – užpuolę, išvaikė mūrininkus, purvais apdrabstė namo sienas ir vartus, sugriovė vandentiekį...

Na, o kaip sureagavo išdidieji Sapiegos, kai į jų kiemą, vienuolyno sienoje išsikirtusios langus, sužiuro benediktinų vienuolės, sužinosite paskaitę Antano Čaplinsko „Vilniaus istoriją...“

Tai Vilniaus kasdienybės istorija – t.y. su kuo keldavo ir guldavo eiliniai miestiečiai, ką jie valgė, gėrė ir kokiose lovose miegojo, kokiom gatvėm vaikščiojo (ir kaip šios buvo apšviestos). Žodžiu, tai buities ir smulkmenų istorija, viena įdomiausių, tačiau ganėtinai reta viešnia knygynų ir bibliotekų lentynose.

Na kas gi gaiš savaites archyvuose, bandydamas išsiaiškinti kanalizacijos veikimo ypatumus XVII a.? Kas tais laikais atstodavo tualetinį popierių (šiaudų ir pakulų gniūžtės), koks buvo „mėšlo mokestis“ ir kiek prisireikdavo vežimų ir kastuvų (1663-iaisiais) tiems nešvarumams iškuopti.

Kam įdomu aiškintis, kodėl plikbajorių puotose servetėlių galus prisiūdavo prie staltiesių* arba kodėl tostams skirtas taures gamintojai kiek įpjaudavo**.

A. Čaplinskas – inžinierius-energetikas, tačiau jau keliasdešimt metų tyrinėja sostinės istoriją, o ši knyga jau šeštoji, skirta Vilniui. Ankstesnėse autorius (ne mažiau įdomiai) pasakoja apie Vilniaus gatvių – Pilies, Rūdininkų, Didžiosios, Šv. Jono, Dominikonų, Trakų istorijas.

Beje, „Vilniaus istorija...“ (kaip ir aukščiau minėtos) yra knyga-albumas, t.y. didesnio formato, gausus spalvotų iliustracijų, sunkus ir storas (pusšešto šimto puslapių). Na ir, nepigus, žinoma (apie 140 Lt). Bet labai įdomus.

Tiesa, leidėjams matyt teko rinktis tarp leidinio kainos ir spalvotų iliustracijų gausos, tad nemažai albumą papuošti galėjusių paveikslėlių(pvz. Radvilos Juodojo šarvai 40 p., ar švedų pilies šturmas 106 p.) nespalvoti. Pasitaiko ir skubos klaidų – ta pačia muštynių smuklėje litografija p. 161. iliustruojamas ir bajoro sugrįžimas iš karo į namus (205 p.).

Autorius nesyk pabrėžė, kad siekė šia knyga parodyti ne tik miesto buitį, bet ir „panarstyti kaulelius“ kai kurioms legendoms apie Vilnių. Pvz., paneigti XVI a. kartografų aprašymus, kuriuose miestas piešiamas ne itin šviesiomis spalvomis, nors iš tikrųjų (anot Čaplinsko) Vilnius tada išgyveno aukso amžių.

Na, arba atvirkščiai, atskleisti gražiom legendom dangstomą niūrią tikrovę. Pvz., priminęs žinomą legendą apie Šv. Onos bažnyčios esą sužavėtą Napoleoną, Čaplinskas santūriai nurodo, jog iš tikrųjų prancūzų imperatorius šią bažnyčią atidavė savo kavaleristams, kurie ją nusiaubė ir pavertė kuro sandėliu.

Žvilgtelkime į turinį, kuriame miesto istorija suskirstyta chronologiškai, nuo 1323 iki 2010-ųjų. Pirmieji miesto gyventojai, LDK sostinės kasdienybė, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis, Rusijos imperijos metai, karai ir okupacijos XX amžiuje..

Kaip leidinio įžangoje pasakoja autorius, iš pradžių jis ketino apsiriboti Vilniaus istorija iki I-ojo pasaulinio karo. Tai matyti. Būtent iki šio laikotarpio (o tai geri 450 puslapių) knyga ir yra įdomiausia.

Tačiau aprašant vėlesnius laikus, jau ima lįsti „balti siūlai“ – manau, kad autorius visai be reikalo pasidavė redaktorių įkalbinėjimams žūtbūt „ištempti“ knygą iki dabarties. Todėl čia knyga kiek sausesnė, o margaspalvė kasdienybės istorija kur kas daugiau skiesta „oficiozu“ – t.y. daugeliui žinomų, istoriniuose vadovėliuose aprašytų istorinių įvykių aprašymais.

 Kaip ten bebūtų, tai tik mažiau nei penktadalis labai spalvingos ir įdomios knygos, kurią tikrai verta turėti Vilniaus ir kasdienybės istorijos mėgėjams.

Ją galima tiesiog vartyti. Tiesa, greitai praversti niekaip neišeis – nes kone kiekvienam puslapyje žvilgsnis turėtų kliūti už įdomių istorijų, mažai žinomų faktų ar šiaip...įdomybių.

Na, kad ir skyrius apie amatus XVI-XVII a: negi neįdomu kiek trukdavo pameistrio diena (žiemos metu keldavosi 3 val. ryto, guldavo 7 vakaro), kokios baudos numatytos pirmadieniais pagiriotis pratusiems meistrams, kodėl zomšininkų cechas nepriimdavo į savo gretas lenkų ir lietuvių, ką veikė elgetų cecho bizūnininkai arba... Kuo pasibaigė gatvių kautynės Vilniuje 1635 m. kovą, kai prieš žydų kvartalą siaubusią minią magistratas metė jungtinę įvairių cechų – auksakalių, siuvėjų, kalvių „armiją“?

Arba dokumentuose aprašytų, pora audringų vienos giminės (Šperkovičių) metų (1678-1680), savotiška XVII a. „Santa Barbara“ Vilniuje***.

Žinoma, tokios istorijos tik „saldainėliai“ pagardinantys neskubrų, skyriais išrūšiuotą autoriaus pasakojimą apie vilniečius ir jų buitį. Tačiau sausokai skambantys skyrių pavadinimai – „Amatai“, „Transportas“, „Prekyba“, „Gyventojai“ iš tiesų slepia tikrą įdomių faktų knibždėlyną.

Kam nesmalsu bus sužinoti kiek kainavo gorčius (2, 82 litro) pigiausio vietinio alaus, kokio stiprumo tuo laiku (XVII-XVIII a.) buvo įprasta degtinė (vos 15-20 proc.) ir iš ko gamindavo elitinę Gdansko „goldwasser“ degtinę (žolelės, šaknelės, cukrus ir aukso folija)?

Kokiais dažais XIX a. Vilniuje drausta dažyti namus (mėlynais, žaliais, geltonais ir rudais)? Kodėl XVIII a. padorios moterys nė už ką nebūtų apsimovusios kelnaičių?

Kuriais metais Vilniuje užfiksuotas pirmas eismo įvykis, ką skelbė pirmas kelio ženklas ir kodėl miestiečiai XIX a. pabaigoje baisiai piktinosi naujoviškais vežimais, turėjusiais gumines padangas.

Kaip vežikai kariavo su autobusais (1154 vežikų prieš kelioliką autobusiukų), kokie reikalavimai buvo pirmųjų autobusų vairuotojams (nerūkyti, nesikeikti, nepadoriai nekalbėti, nemiegoti ir nedainuoti). Ką privalėjo daryti dviratininkas, jei priešais atvažiuojančio ekipažo arklys imtų baidytis (skubiai kur nors paslėpti dviratį).

Sakyčiau, knyga puikiai tinkama gidams, norintiems vienu kitu neįprastu faktu (ar visa jų šūsnim) pagardinti kelionę po Vilnių. Ir visiems kitiems Vilniaus istorijos mylėtojams.

*Neprisiūtas svečiai netrukdavo „netyčiom“ išsinešti.

**Tostui efektingai „užtvirtinti“ tais laikais (XVII-XVIII a.) taurę neretai sudaužydavo, o ypač geru tonu laikyta daužyti jas sau į galvą. Tad gamintojai taures įpjaudavo, kad indas geriau dužtų.

*** XVII a. Vilniuje gyveno toks (atrodo vengrų kilmės) Eustachijus Šperkovičius, dirbo burmistru. Į žmonas 1644-aisiais paėmė kito (buvusio?) burmistro, Mikalojaus Kličevskio dukrą Barborą. Gavo solidų kraitį (15 tūkst. zlotų „gera moneta“ ir brangenybėmis), netrukus jaunavedžiai sulaukė ir dukrelės Joanos.

Gyvenk ir norėk, bet slinko metai– ir pirmoji žmona po kiek laiko pasimirė. Ką gi, Šperkovičius ilgai nelaukęs veda kitos giminės „burmistraitę“ – Sofiją Ogurcevičiūtę. Ir čia prasidėjo...

Ėmė nesisekti prekyboje – nuskendo laivelis su Šperkovičius prekėmis, užgriuvo dar kažkokios finansinės bėdos. Lyg būtų negana, susirgo žmona Sofija. Veltui burmistras ligonę vežiojo prie šventų paveikslų, tapo aišku – šioji užburta. Netrukus paaiškėjo ir (už)būrėja – namuose jau kelioliką metų tarnavusi auklė Anastazija Klezina – toji ragana kartą pastvėrė šuniuką, šeimininkės akivaizdoje nusuko jam sprandą ir metė moteriškei po kojų. Va tuomet namus ir užgriuvo nelaimės.

Na, XVII a. pabaiga (veiksmas vyko 1678-80 m.), jau nebe viduramžiai – auklės iš karto nedegino, iškėlė bylą. Auklė prisiglaudė basųjų karmeličių vienuolyne ir po trijų bylinėjimosi metų, vis dėlto, įrodė nesukus šuniukui sprando (ir nekerėjus).

Tarsi netrūktų problemų su pusragane aukle, buvusį žentą tuo pat metu užsipuolė buvusi uošvė, tokia Kotryna Kličevska. Šperkovičių ji kaltino nesirūpinant dukra iš pirmosios santuokos, našlaitėle Joana. Kad būtų tik kaltinus! Išsiviliojusi dukraitę iš namų, supiršo ją su burmistru (o kaip gi) Samueliu Zaleckiu. Šiam terūpėjo pinigai – iš žmonos atėmė visas brangenybes ir uždarė ją toliau nuo žmonių akių – pas basąsias karmelites. Veltui Šperkovičius draskėsi ir šaukėsi bausmių grobikams, veltui aiškino, kad santuoka neteisėta, nes sudaryta per Adventą. Eksuošvienė ir naujasis žentas ciniškai atšovė, kad Šperkovičius „negerai skaitė arba blogai atsimena bažnytinius kanonus ir įstatymus“ – per Adventą tedraudžiama švęsti vestuves, bet tuoktis nedraudžiama.

Įsiutęs Šperkovičius porąsyk bandė šturmu imti karmeličių vienuolyną Vilniaus Arklių gatvėje, įsiveržęs nesyk iškeikė vienuoles, bet našlaitėlės Joanos nebeatgavo. Tuo tarpu jungtinės uošvienės-Zaleskio pajėgos kartą atakavo ir užėmė Šperkovičius dvarą, išvaikė tarnus, pagrobė gyvulių, brangenybių.

Nežinia kuo būtų pasibaigusi toji šeimos drama, bet 1678 m. rugsėjį uošvienę nunuodijo viena tarnaitė. Karo veiksmai iškart aprimo, o Šperkovičius susitaikė su žentu ir net davė jam 4000 zlotų kraičio.