Kalbėkite, ką norite - bet nesiseka mums, lietuviams, su bardais. Geriausiu atveju turim dainuojamąją poeziją - amžinai jauną V. Kernagį, K. Smoriginą, "Adios", G. Storpirštį, o daugiau..? O kur mūsų Okudžavos, Vysockiai, Dylanai, Chapmanės? Nėra... O, rodos, verksmingos poetiškos sielos tauta, eiliuoja vos ne kas antras - bet kad taip dar ir padainuotų, o kiti - paklausytų, tai ne, sunku... Taigi, jau vien dėl to Virgį Stakėną galime vadinti fenomenu: jis - tikras lietuviškas bardas.

Jo baladžių muzika paprasta, žodžiai - irgi, tačiau prasmingi ir nebanalūs. Žmonės, gimtinė, artumas, vakaras, kasdienybė. Paprastos temos, nuoširdžios eilės. Country baladžių ir muzikos tradicija juk tokia - būti čia, dabar ir iš tiesų. Nėra falšo, nėra "išspausto" sentimentalumo, išgalvotų problemų. Nesvetimi liaudiški motyvai, kai kurios baladės iš viso parašytos tarmiškai. Bet a sugebėsi perskaityti tarmį jos nemokėdams? Tiesa, vieną kartą V. Stakėno kūryba yra mane ir siaubingai nuvylusi - kai albume "SV" radau baladę "Lietuvos rytas": ji buvo grynas "Lietuvos rytas": banali, pigi ir su idiotišku priedainiu... Ech, na nejaugi negalima gyventi neparsiduodant?

Tačiau Virgis Stakėnas turi ir daugiau nuopelnų, ne tik kūrybinių. Juk tai jo didelio entuziazmo dėka gimė "Visagino Country" ir "Pūdas druskos", vaikai džiaugėsi jo milžinu Tadu Padu, o jo vadovaujama Šiaulių dainuojamosios poezijos studija išaugino ne vieną žinomybę (pvz., Iloną Balsytę).

Tad vėlgi, ši knygelė - dainynas skirta ir tiems, kas norit paskaitinėti, ir tiems, kas nori pagrojinėti. Išduosiu paslaptį - visgi, kai kurios V. Stakėno baladės man geriau skaitosi, nei klausosi. Sakiau - nesiseka mums su bardais, oi nesiseka...

Ką padarei, nepadarei -

Nesielvartauk.

Man prieš akis du obuoliai -

Nebematau.

Rankose - šakos, delne -

Vaisiaus širdis - į mane.

(Rytas)