"Gerbiamas Vladimirai!

Aš - didelis Sapkovskio "Raganiaus" gerbėjas, ir todėl, pirmąsyk atsivertus "Raganių iš Didžiojo Kijevo", iškart sunervino vardų naudojimas... Vis dėlto perskaičiau iki galo. Labai patiko ir matau, kad knyga savarankiškas kūrinys, visai nesusijęs su Sapkovskiu. Kam gi reikėjo pagrindinį herojų pavadinti Geraltu? Nejau tai paprasčiausias reklaminis triukas? Ar gavote Sapkovskio leidimą naudoti jo herojų vardus, o gal jis iki šiol šito nežino?"

Atsakymas:

"Žmonės turi bjaurią savybę - kai nežino, kažkodėl įtaria patį blogiausią dalyką. Aš prašiau Sapkovskio leidimo ir jis tą leidimą davė. Tikiuosi, nebūsiu kaltinamas dar ir neteisėtu Kirilo ir Metodijaus abėcėlės ženklų naudojimu."

Štai toks trumpas dialogas įvyko V. Vasiljevo internetiniame tinklapyje tarp vieno iš skaitytojų ir autoriaus. Kažin, ar toks rašytojo atsakymas visiškai patenkins pasipiktinusiųjų Sapkovskio (?) vardyno ir pasaulio "išnaudojimu" chorą, tačiau aiškumo krislelį tikrai įneš.

Bet kokiu atveju, daugelis, manau, sutiks, kad ši knyga - gana neįprasta, todėl, spėju, ji arba labai patiks, arba... Jos žanrą įvardinti bandoma įvairiai - nuo "rusiškojo cyberpunk" iki "science" ar "hard fantasy" (na, o man pačiam gal mieliausias neseniai girdėtas "miesto fantasy" apibrėžimas).

Tiesa, pats Vasiljevas yra ne kartą užsiminęs, jog sukurti šią bei kitą knygas jį įkvėpė M. Svenviko (Michael Jenkins Swanwick) romanas "Geležinio drakono duktė" (tikrai puikus ir ne mažiau neįprastas kūrinys), kurį pats autorius priskyrė jau minėtam "hard fantasy", o daugelis apibūdina kaip ne mažiau egzotiškai skambančią "science fantasy". Na, bet užteks apie žanrus ir požanrius (tepridursiu, kad lietuviškai "Eridanas" yra išleidęs Swanwick'o romaną "Vakuuminės gėlės").

Kur kas įdomesnis kitas, "leidyklinis", momentas: žvelgiant į knygą nematyti jokių požymių, kad tai apysakų (apsakymų?) rinkinys - kūrinio gale nėra net turinio. Kodėl taip pasielgta, atspėti nesunku: o ką padarysi, jei lietuviai purtosi, išvydę kone bet kokį fantastikos rinkinį (išskyrus, gal, "Geriausią Lietuvos fantastiką") ir net vienas papildomas apsakymas, "pridėtas" prie romano skaitytojų desertui, gali visai rimtai atsiliepti komercinei leidinio sėkmei.

Taigi, knygą sudaro net penki kūriniai: "Raganius iš Didžiojo Kijevo", "Auklė", "Kaina sutartinė", "Abejingumo tėvynė", "Garbė, pareiga ir taimas". Vienija juos bendras herojus - išskirtinai šlykštaus charakterio plikis raganius Geraltas ir postapokaliptinis (lyg ir) pasaulis, kuriame bastosi sulaukėjusi ir prijaukinta technika, o Technikų valdomi miestai-megapoliai išsiplėtę iki nedidelės šalies dydžio. Raganiams darbo užtenka - kai kurios "mašinikės" visai nieko prieš ratus, krumpliaračius ar dar ką nors suvilgyti Gyvųjų krauju... Tiesa, Gyvieji (ilgaamžiai elfai, pilkaodžiai orkai, burbekliai gnomai, kraugeriai virgai, na ir, žinoma, žmonės) ne prasčiau pjaunasi tarpusavyje - pasaulis juk postapokaliptinis, tad ką čia pasieksi be patikimo trumpavamzdžio?.. Tikriausiai nieko, juk net iš pažiūros taikūs šaldytuvai čia jau visiškai sulaukėję ir viduriuose kaupiamais maisto produktais teikiasi pasidalinti tik gerokai juos apkūlus... Na, o apkulti nepaklusnią ar "sukraugerėjusią" techniką gali tik arogantiškieji plikagalviai raganiai, vietoj kalavijo besinešiojantys "vinčesterio" tipo šautuvus.

O kiek išsamiau susipažinti su keistuoju Vasiljevo pasauliu galima perskaičius romaną "Laukinių sunkvežimių medžioklė" (arba "Didžiojo Kijevo Technikas").

Tiesa, Rusijoje neseniai pasirodžiusiame naujausiame "Raganiaus iš Didžiojo Kijevo" leidime rašytojas publikavo dar vieną - šeštąjį - apsakymą apie "savąjį" Geraltą, kuris vadinasi "Dirbtinė atranka". Ten raganiui tenka "užsiimti" vieno tokio Liochos Limono, skolingo banditams krūvą pinigų, problemomis.

Beje, Vasiljevas turėtų būti jau kiek pažįstamas lietuvių fantastikos mėgėjams - juk jis kartu su S. Lukjanenko parašė lietuviškai jau išleistą "Dienos sargybą" (pirmąją šios knygos dalį parašė Lukjanenko, antrą - Vasiljevas, na, o trečią autoriai "sukurpė" bendromis jėgomis, "pasidalinę" herojus). Tiesa,viename iš interviu Vasiljevas užsiminė, kad visus "tamsiuosius" knygos herojus aprašė jis, o va "šviesiuosius" atstovavo Lukjanenko.

Apie "Sargybas..." Vasiljevas yra parašęs ir savarankišką romaną (gal bus lietuviškai?) - "Juodosios Palmiros veidas", kuriame sargybiniams rūpesčius kelia Tamsos ir Šviesos reikalų nepaisančių paauglių, įgavusių Galią, gaujos. Ir tie rūpesčiai TOKIO masto, kad jaunuolius tenka tramdyti baudžiamosios ekspedicijos pagalba...

Kalbant apie likusią Vasiljevo kūrybą, pretenduojančią į apibūdinimą "cyberpunk", kad ir jau minėtą "Didžiojo Kijevo Techniką" ar kūrinius "Širdys ir motorai", "Abordažas kiberspeise" veikiausiai tektų ilgai ir iki užkimimo ginčytis - "cyberpunk" tai ar ne? Aš asmeniškai kiek abejočiau bent jau "Techniko..." priskirtinumu minėtam žanrui, juk net ir pats autorius vienam straipsnyje (visą, gana įdomų, straipsnį apie rusiškąjį cyberpunk rasite čia) apie tai rašo su aiškia abejonės dalele tekste: "Kiberpankas, tikriausiai, yra ir naujasis Vasiljevo romanas "Didžiojo Kijevo Technikas", nors ten ir daug grynai fentezinės atributikos." Kita vertus, net ir toks autoritetingas tinklapis kaip "Lavka mirov" be didesnių abejonių priskiria minėtą autorių prie "rusiškojo kiberpanko" žanro atstovų.

Taigi, prieš Jus "rusiškojo Swanwicko" (taip kartais vadinamas Vasiljevas) knygelė - neįprasta tiek struktūra, tiek stiliumi, tiek žanru, bet... galbūt tuo ir patraukli bei įsimenanti?

Raganius, bet ne Sapkovskio