Vladimirs Kaijaks „JUODASIS KAMUOLYS“

Į klausimą atsakyti sunku, nes vargu ar tai latvių nykštukai. Aišku tik tiek, kad kadaise, prieš tūkstančius metų, jie, slėpdamiesi nuo ledynmečio, užmigo dideliuose akmenyse, o atėjus laikui prabudo ir nutarė grįžti į savo gimtinę. Kelias namo, primygtinai pristatoma nostalgija ir yra romano ašis. Žinoma, kova su blogiu, stichijos išdaigos ir klaidžiojimai po pasikeitusias vietoves – būtini tokio siužeto atributai. Ir dar šiek tiek romantikos. Tiesa, patys nykštukai per daug nykštukiški, rūstoki ir, hm, pernelyg kryptingai nusiteikę, kad pasiduotų meilės kerams, todėl į siužetą įpintas nei šioks, nei toks berniukėlis, kuris net savęs apibūdinti aiškiai nemoka, o jau savo paskirties gyvenime išvis neįsivaizduoja – Murmuliukas. Tiesa, susidaro įspūdis, kad autorius tyčia neleidžia jam išskleisti sparnų ir tapti jei ne pagrindiniu, tai bent rimtu, svariu personažu: esi Murmuliukas ir sėdėk savo vietoj. Na, elfę tai gali įsimylėti, bandyti kokį žygdarbį dėl jos padaryti, bet šiaip vis tiek esi nesusipratęs padaras. Tiesą sakant, elfė dar labiau nesusipratus, jai tik nektaras rūpi, šokiai, tai ji Murmuliuku žavisi, tai visai jis nerūpi, tai vėl vieninteliu draugu vadina, žodžiu, nepastovumo įsikūnijimas. Kokio dydžio elfė Margutė, kaip ji tą nektarą iš gėlių siurbia, nedetalizuojama. Kiek daugiau apie veikėjus galima spręsti iš iliustracijų, kurių tikrai gausu. Tai daro knygą smagesnę, įdomią mažiems skaitytojams, tik gaila, kad kai kurie personažai pernelyg panašūs, tarkim, geriečiai, nors grubūs, troliai ir blogiečiai nelabieji farkai ir korkai. Didelės ausys, aštrios alkūnės, kažkokie perkarę visi…

Bet turbūt blogiau tai, kad neaišku, kas jie apskritai. “Dabar jau nebe taip, kaip prieš ledlaikį. Kas nebuvo sulindęs į akmenį, tas pavirto korkais ir farkais ir užmiršo, ką anksčiau žinojo ir darė. Mūsų daug ir greit mes valdysim pasaulį. Kas mums pasipriešina, tas pavirsta šnypšliu”, – aiškina pagautiems belaisviams nelabųjų vadeiva. Na, jei jau užmiršai, ką darei prieš tai, tai neturi žinoti, kad kažką užmiršai; jau nekalbant apie tai, kad priežastis – klimato pasikeitimas – pavirsti į piktus padarus atrodo, švelniai tariant, netvirtai… Bet autorius iš tiesų nesigilina į priešistorę ir priežastinius ryšius. Jis turi septynis pagrindinius personažus nykštukus, du įsimylėjėlius pakeleivius ir vieną prielipą raganą, kuriuos turi pamažu nugabenti iki punkto B – kalnų. Gaila, kad raganos personažas pasirodo toks vienpusis, vis dėlto, iš jo tikėjausi daugiau. O patys nykštukai netgi vardais demonstruoja ne savo individualumą, o paskirtį gyvenime: čia yra Nykštukas Žadintojas, kuris rūpinasi, kad nieks nepramiegotų, Nykštukas Žvalgas, galintis skraidyti paukščiu, narsuolis Nykštukas Kovotojas, Nykštukas Keliavedys, kurio žinioje – kelią turintys rodyti kamuoliai, kurių svarbiausią, juodąjį, jis pameta, Nykštukas Guodėjas – taip sakant, psichologas ir socialinis darbuotojas viename asmenyje (jo atstovaujama funkcija visai įdomi, verta geresnio siužeto), Nykštukas Karalius, vadovaujantis šiai grupei ir Septintasis Nykštukas, kurio paskirtis – būti opozicijoje, sklaidyti avių bandos jausmą. Deja, maištininku ar ironišku stebėtoju jis netampa, nykštukiškas solidarumas ima viršų. Apie keliautojų kovas ir klaidžiojimus išties nesinori pasakoti, jie gana paprasti. Originaliausi čia šalutiniai veikėjams padedantys personažai: senolis milžinas Girinis ir Pelkinių šeimyna (“Viksva pliaukštelėjo delnais ir sukliuksėjo: – O brangieji, kaip aš jūsų laukiau! Dar prieš penkis šimtus metų mes pastatėm svečiams šiuo namus ir laukėm, kad kas ateitų. Jūs būsit pirmieji!” p. 214) Bent jau tikrai gyvesni ir įdomesni, negu šabloniškos seserys Teisybė ir Neteisybė, su kurių viena nykštukams teko kovoti, norint grįžti į gimtuosius namus, o kita, kaip visiškai aišku, jiems padėjo.

Kam rekomenduoti šią knygą? Suaugusiems – nebent kai norisi praryti kokį skaitalą nekramtant, bet ir nespringstant, o šiaip jau – nedidukams vaikams, kuriems simboliai tebėra nenuvalkioti, blogis – vienpusiškas ir baustinas, ir kurie džiaugiasi atspėję, kas bus toliau (deja, su amžium skaitytojas vis labiau nori būti stebinamas ir maustomas). Kita vertus, jei jie jau priaugę iki A.Lindgren – tegu verčiau skaito ją:).

Nykštukai pradeda ir laimi