Toks būtų mūsų kaimynų baltarusių romano iš šlėktų gyvenimo leitmotyvas. Iš filmo apie Stacho medžioklę nuotrupų ir nuogirdų buvau susidariusi nuomonę, kad tai visai nerealistinis dalykas, panašus į valkirijų kavalkadą, skriejančią dangumi. Deja, viskas kur kas žemiškiau ir todėl, aišku, bjauriau.

Folklorą renkantis etnografas Andrejus Belareckis užklysta į tolimą užkampį, kur dedasi keisti dalykai. Sename dvare gyvenanti jaunutė bajoraitė sunykusiu iš nuolatinės baimės veidu, tačiau drąsia širdimi, užsimena jam apie didžiausią apylinkių pavojų - šiurpiąją karaliaus Stacho medžioklę. Tai prakeiksmas, lydintis jos giminę jau devyniolika kartų. Kadaise vienas Nadziejos Romanaunos protėvis išdavė karaliumi norėjusį apsiskelbti didiką ir tasai prakeikė visą jo giminę. Prieš dvejus metus nuo Stacho medžioklės žuvo Nadzejos tėvas ir dabar ji yrančiame dvare likusi viena, neskaitant kelių tarnų, kuriuos vos gali išlaikyti, nes, nepaisant titulo ir dvaro, iš tiesų yra vargšė. Negana to, kad po pelkes duodasi nepagaunamoji medžioklė, kartais skardenanti nežmoniškais balsais po jos langais apie artėjantį kerštą, dvare dedasi ir kiti keisti dalykai - pasirodo Mažasis Žmogus, girdisi keisti garsai, vaikšto mirtį pranašaujanti Mėlynoji Moteris... Belareckis, bandantis netikėti antgamtiška visų tų reiškinių kilme, taip pat įtraukiamas į velniavą, kuri vyksta šioje dievo užmirštoje vietoje. Sąjungininkų jis pamažu randa, bet randa ir priešų. O dar daugiau - baimės ir godumo, vešančio čia kaip dilgėlės. Ir kaip kaino žymė - moralinis nuosmukis šlėktų veiduose. "Štai matote Savą-Stachouskį: arklio vienoje arklidėje su juo nestatyčiau, būgštaudamas dėl arklio moralės." Ir lai įrodinėja paskui istorikai, kad ta šlėktų vaizdavimo tradicija yra iškreipta ir neteisinga, - bet juk taip įtikinamai skamba...

Romantizmas (gotiškasis - su siaubo elementais); etnika (gūdūs gudų kaimai, kaimo žmonės ir šlėktos); patriotizmas (revoliucingasis ir nostalgiškasis); detektyvas (mistinis); meilės istorija (pernelyg intensyviai apsimetinėjant, kad jos čia nebus ir negali būti). Štai tokie pagrindiniai būtų apibūdinimai, pristatant šį romaną. Kaip ir priklauso, knygoje yra gaudynių, paslaptingų laiškų, užuominų, keista ir šiurpoka dvikova, veidmainystė, šokiai ir tautinės linksmybės (pvz., pavalgyt ir pagert).

Kartais visai nesudėtinga įsijausti ir patikėti, kad rašytas jis maždaug tais laikais, kuriais vyksta veiksmas - XIX a. pradžia. Sodrūs, žodingi žmonių aprašymai su būdingu principu iš veido nustatyti ne tik asmens charakterį, bet ir jo kilmę, ydas. Niūrumo anatomija: nykus gyvenimas, pilkos vietovės, nesveiki, silpni žmonės, griūvantis dvaras. Egzaltuotos svieto lygintojo kalbos greta akivaizdaus skurdo ir išsigimimo. Tačiau vis dėlto atsiranda jausmas, kad tai tiesiog profesionali kopija. Galbūt netgi neturint originalo. Išlenda kaip vinutės pernelyg XX a. dvelkiančios užuominos apie klasių kovą ir liaudies pranašumą prieš didikus. Na, ir žodynas truputį kitoks. Iš tiesų ši knyga išleista 1964 m., tarybinio baltarusių rašytojo Vladimiro Karatkevičiaus (1930-1984m.). Joje galima rasti sąsajų ir su Lietuva. Visų pirma, labai panašus kaimo žmogaus, vargšo, spaudžiamo savų ir svetimų, o iš tiesų giliai širdyje išdidaus, jautraus ir narsaus, įvaizdis. "Gera, nuolaidi, romantiška tauta tokių bjaurybių rankose" - ir kur man tai girdėta? O ir vietovės, nors mastai ir skiriasi, primena mėgstamą mūsų "kaimo rašytojų" stereotipą: lietus, sunykę medžiai, pilkuma. Negana to, knygoje ir atvirai užsimenama apie Lietuvą, tik mums apie tai skaityti neturėtų būti malonu; na, kad ir teiginys "Ir tas gėdingas tėvynės pardavinėjimas ištisus septynis šimtmečius. Iš pradžių Lietuvai, po to, vos tauta spėjo ją asimiliuoti, lenkams". Aha, patys tie asimiliatoriai, taip ir norisi pasakyti, ypač pažiūrėjus baltarusių televiziją, per kurią pamatyti baltarusiškai kalbantį žmogų (ne diktorių) - didi retenybė. Kita vertus, ši tendencija irgi galėjo paskatinti taip pavėluotai atsigręžti į romantinį stilių. "Anais laikais" dar buvo viltis, kad patriotiški jaunuoliai degančiomis akimis vis dėlto paims viršų ir baltarusių tradicijos nenunyks. Bet kažkodėl stipriau skamba beviltiškas autoriaus šūksnis "O, koks baisus, koks amžinas ir beribis tavo liūdesys, Baltarusija!"

Saugokitės prakeiksmo