Jis keliavo į Atėnus. Išėjo iš savo namų, senelio Pitėjaus rūmų, - šešiolikmetis, apsigerbęs Hefaisto nukaltais šarvais ir ginklais. Turėjo nuvykti pas savo tėvą, karalių Egėją, niekad nemačiusį sūnaus, ir pažiūrėti, ar tas jį pažins. Pakeliui jaunajam didvyriui teks įveikti nemažai sunkumų.

Manau, visi daugmaž pamena šį senovės graikų mitą, bent jau kai kuriuos etapus: Sinido (dvi pušys), Prokrusto (lova-varstotas), Skirono (uola ir bedugnė) ir kitų nugalėjimą. V. Janavičius, lietuvių diasporos Australijoje rašytojas, mitą apmąstė savaip. Jo kūrinyje Tesėjas nėra beasmenė Jėga, narsus didvyris, apvalantis Atikos erdvę nuo pabaisų, ir nesusimąstantis apie ką nors kitą. Dar nėra. Taip, jo likimas nuskirtas iš aukščiau; Olimpe posėdžiaujantys dievai sako, kad kol kas jo likimas didesnis už jį patį. Tesėjas to dar nesuvokia, jis nežino, jog niekad nebus pats sau žmogus, o tėra įrankis aukštesnių jėgų rankose. Pirmojoje savo kelionėje jis veikia kaip herojus - žvelgiant iš šalies, - tačiau atrodo sutrikęs dėl savo veiksmų, abejoja, ar jie teisingi ir jaučia kaltę. Juk jis ne šiaip "likviduoja" priešus, o žudo žmones, kurie nėra vien tik blogi. Pavyzdžiui, atėjus į prašalaičių ir užpuolikų siaubiamas žemes Sinidui, ir įvedus ten savus įstatymus, kraštas suklestėjo: "vietoje griuvėsiu atsirado mūriniai namai, ganyklos ir arimai siekė nuo jūros ligi jūros. Sinido žemė buvo turtinga" (25 p.). Tačiau tie įstatymai, - priešingi visiems papročiams: valdovas pamynė svetingumą (kuris anksčiau nešė kraštui tik nelaimes) ir su atvykėliais elgėsi griežtai bei žiauriai. Bandė savo metodą pritaikyti ir Tesėjui, tik ne ant tokio pataikė ir pats gavo pasisupti ant dviejų pušelių, - viena pusė vienoj pušy, kita - kitoj… Tačiau ar iš tiesų Tesėjas negalėjo šito išvengti, jei būtų priklausomas tik nuo savęs, o ne nuo dievų ir savo likimo? Abejonės, noras ir kartu baimė jų atsikratyti kamuoja jį, o bandymai verbalizuoti šitą kančią (kalbantis su viską lengvai pateisinančiu Prokrustu), veda tik į nesusipratimus.

Dar vienas svarbus aspektas - žmonių požiūris į Tesėją. Jis išėjo iš namų su vadovu, mokytoju Klearchu ir žaidimų draugu, pieno broliu Aristemu, o nuvyks į Atėnus "su dviem palydovais, galbūt net tarnais" (74 p.). "Mano žingsniai šiandien ilgesni. Mano draugai susižeidžia kojas stengdamiesi neatsilikti. Mano valia pasunkėjo. Mano draugai bijo, kad ji neišsprūstų man iš rankų ir jų neprislėgtų." (75 p.). Paprasta tai būtų įvardinti kaip aksiomą "herojus visada yra vienas", - jis neturi lygių, bet šis atitolimas nuo visų žeidžia jauną Tesėjo širdį. O dievai? Dievai patys bijo herojų. Jų didvyriškų darbų, kurie išlieka žmonių atminty ilgiau nei dievų vardai, ir jų herojiškos mirties, to, ko patys olimpiečiai neturi ir neturės. Knygoje aprašomas dievų pasitarimas labai taikliai atskleidžia šią temą. V.Janavičiaus kalba apskritai pasižymi išbaigtumu, lakonišku vaizdingumu, o etinės problemos parodomos per veiksmą, visai jų neteoretizuojant ir neaiškinant, kaip "galėtų būti geriau" ar pan.

"Pakeliui į Atėnus" - knyga skirta ne mitologinės veiksmo fentezi gerbėjams; užtat teikia peno apmąstymams apie herojus ir jų lemtį.

Mitologija naujaip