Pradėsiu bemaž patetiškai. L.Grudzinskas, G.Isokas, T.Ivanauskas, V.Nedzinskas - autoriai, kurių knygos moksleiviškais laikais man buvo tarsi langelis į Lietuvos gamtą. Ne šiaip gamtą, o beletrizuotą, sudvasintą (išskyrus gal sausesnį T.Ivanausko stilių), tarsi paveikslėlis mirgančią spalvomis ir rasos lašeliais, - net į nespalvotas fotografijas užsižiūrėdavau. Kiek tose tekstuose buvo kūrybinės išmonės, kiek realybės, ne taip jau svarbu tiek tada, tiek dabar: jų tikslas - ne suteikti preciziškai tikslią informaciją, o sudominti, paskatinti į gamtą žiūrėti ne kaip į "medžių ir gyvūnų krūvą", o į vos ne pagoniškai aukštinamą ir globotiną terpę. Tai štai: "Žuvinto šiokiadienioai" - nebe tokio stiliaus, kurio tikėjausi, knyga.

Galbūt talento kiekis baigtinis, ir jį per ilgą laiką išnaudojame; galbūt redaktoriai jau ne tokie kruopštūs, kaip kadaise; gal tiesiog pasirinkta tema suponavo būtent tokį rašymo būdą. 1984 m. išleisti "Žuvinto metai" buvo apie gamtą. Žmogus ten - daugiausia stebėtojas. "Žuvinto šiokiadieniai" - apie žmogų gamtoje. Kuriantį, saugantį, naikinantį, kartais - tiesiog egzistuojantį kaip koks gyvuliukas, kuris nesvarsto apie savo paskirtį ir nesiekia užkariauti nei vandens, nei žemės. Tiesą sakant, istorijos apie rezervato kaimynus, keistus diedukus - vienos gyviausių knygoje. Vienas štai kas dieną palydi autobusiuką, net dispečeriu už tai pramintas; pasakoja atvykėliams nebūtas istorijas apie melžiamas gulbes ir pats džiaugiasi. Kitas gyvena trobelėje, ne didesnėj už šuns gurbelį, polaidžio metu atsiduriančioj saloje, tačiau nė už ką nenori išsikelti: ateis pavasaris, bus galima ant pamūrėlio atsisėsti ir paukščių klausytis. Trečias dar ne diedukas, tačiau gyvenimo būdo susendintas: kai dirba, tai dirba. Kai geria - tai geria. Ir nuolat poezijos paukštę už uodegos gaudo, net aplinkiniai prisibijo - kaip jau sueiliuos, kaip išdės kaimynėlis taikliai ir skaudžiai, ką apie kurį galvoja…

Nepamiršta V.Nedzinskas ir savo kolegų, rezervato darbuotojų. Iš esmės ir sukasi visas pasakojimas apie rezervatą: kaip jis kūrėsi, kokias permainas iškentė, net kaip statėsi rezervato direkcijos rūmai. Kai kas įsimena: ar žinote, kodėl ąžuolas, stūksantis vidury kelio Vilnius-Kaunas netoli Grigiškių, vadinamas Bergo ąžuolu? O ar galit patikėti, kad laikančią gulbę ąžuolinę mergaitę, kuri stovi pievelėj priešais direkciją, išdrožė kalinys, niekad gyvenime nesilankęs Žuvinte, tačiau labai tiksliai įsivaizdavęs iš knygų, kurioj pusėj kas yra, ir kaip reikia pastatyti skulptūrą bei kelio rodyklę. Dar - keista, iki galo neaiški istorija su šernų gaudyklėmis: žmonės šių knislių daroma žala skundėsi, tačiau gaudykles kažkas vis suniokodavo - ne vieną ir ne du kartus. Pamokantis faktas, kad išpopuliarinę Žuvintą bei spanguoles, gamtosaugininkai sulaukė uogautojų ir šiaip smalsuolių antplūdžio: kiekvieną sugauk, po palias bebraidžiojantį, priversk pasisakyti pavardę, įrodyk, kad elgiasi ne pagal įstatymus. Rezervato darbuotojai dažnam visai nebūdavo baisūs - ne policija gi, ir išvis, patys ką čia Žuvinte veikiat! Kaip šunys ant šieno - nei patys ėdat, nei kitam duodat… Tai - dabar. O tarybiniais laikais daugiausia kovota su žvejais-brakonieriais ir… samanės mėgėjais. Pasirodo, suslapstyti pušų jaunuolynuose, pelkių salelėse, rūkdavo tiek bravorų, kad galų gale nutarta "taškų" ieškoti iš oro, įsiprašius į Alytaus oro klubo AN-2. Iš oro, pasak autoriaus, geriausiai atsiskleidžia ir šio ledynmečio relikto, vis sparčiau mirštančio ežero grožis. Akivarai, plaukiojančios salelės - kinys, plovos, užutėkiai, nendrynai, iškyšuliai pavadinti vaizdingais vardais: Kolyta, Grebelė, Varnaplovė, Asiūklynas, Akmenyčia, Pranės Jono švendras, Tvorų meldynas… Pavadinimai gimsta ir "mūsų laikais". Pvz., Pakaruoklio beržas, Partizanų sala pakankamai aiškiai nurodo, kuo ta vietovė įžymi.

Berods, kad ir kaip būtų paradoksalu, pamiršau paminėti svarbiausius Žuvinto gyventojus. Paukščius. Nors gal ne taip ir keista, kadangi jiems skiriamas ne toks jau didelis dėmesys. Aišku, be laukių, kirų, lingių ar brangiųjų, autoriui gyvybę kainavusių gulbių, neapsieita; tačiau jei kas nori daugiau sužinoti apie unikalaus pelkėjančio ežero fauną, turės susirasti kitas knygas. Šioji - ne apie Žuvinto, o apie Žuvinto rezervato istoriją.

Pastaba: bijau, kad paveiks atvirkščiai, bet - praleiskit Stasio Kašausko įžangą. Prasta, prasta…

Budynės prie mirštančio ežero