Nemirtingumo idėja, artima turbūt kiekvienam žmogui, jau seniai laiko prikausčiusi fantastų dėmesį. Daugelis kūrinių stengiasi atsakyti arba į klausimą "Kaip tapti nemirtingais?", arba į "Kas bus, jeigu tampsim?.." Mano požiūriu, visada yra įdomesni ne tie, kurie spekuliuoja tapimo nemirtingais idėjom, bet sprendžia, kaip tai galėtų pakeisti žmonių visuomenę ir iš viso, ar netaptų tai visiško žmonijos išnykimo priežastimi. Gi Vytautas Norbutas (1939-1991), žymiausias lietuvių fantastikos rašytojas, "Nemirtingumo lygtyje" nagrinėja abu aspektus.

Pirmiausia pasiūloma idėja - ląstelių atnaujinimas, pasiunčiant į organizmą super mažus prietaisus, tuo įgalinant žmogaus ląstelėms pastoviai atsinaujinti, ir ši idėja grindžiama fizikos ir išgalvotų mokslų žiniomis. Tačiau didžiąją knygos dalį sudaro ne pats žmogaus "remonto" procesas, bet istorija, kaip metodo išradėjas, Ginas Laukaitis, pradžioje padaręs lemtingas klaidas spręsdamas nemirtingumo problemą, sukėlusias "sintetinių" žmonių atsiradimą, ryžtasi naująjį metodą pirmiausia išbandyti pats. Bet "sintetai" kūrėjui nenori atleisti už nevykusį kūrinį, o čia dar įsipina meilė, intrigos, netgi valdžios pasaulyje užgrobimo planai...

Pasiryžus skaityti reikia nusiteikti, kad teks susidurti su vienu ankstyvajai mokslinei fantastikai būdingu bruožu: besaikiu vartojimu fizikos - chemijos terminų, dėsnių, teorijų, išvedžiojimų. Be abejo, dabar tik šypseną sukels ir XXVI amziaus skaiciavimo masinos su perfokortomis. Bet jeigu prasibrausite pro techninį anturažą - rasite gerą, įdomų, patrauklų kūrinį, niekuo nenusileidžiantį to meto užsienietiškiems analogams. Man ypač įstrigo knygos vaizdingumas - kažkodėl viską, ir ateities peizažus, ir nuotykius mikropasaulyje įsivaizdavau labai ryškiai. Gal kiek silpnesnė (tiksliau - vienapusiškesnė) psichologinė žmogiškųjų santykių pusė, bet bendro gero įspūdžio apie knygą tai negadina ir Vytauto Norbuto talentu abejoti neleidžia.

Kokybiška lietuvių fantastikos klasika