Autorius: Mirmeka Alba
Data: 2002-03-01
– Pavardė?
– Mikas Pupkus.
– Gimei?
– Miške.
– Užsiėmimas?
– Sėdžiu nelaisvėje.
– Prašau nejuokauti, – užpyko mašina ir sumirksėjo raudona akimi. – Mano lempos tokiem dalykam nepritaikytos.” 101–102 p.
Didysis Medžiotojas Mikas Pupkus, nors ir skamba paradoksaliai, į savo kelionę, kuri ir sudaro pasakojimo šerdį, leidosi iš ekologinių paskatų. Jam parūpo sučiupti paslaptingąjį brakonierių, lakstantį skraidančia lėkšte ir krečiantį šunybes visose šalyse. Tai jis kaimietį primokys nukankinti vilkaičius, tai naiviai šiaurės tautelei kaip žiaurus dievas pasirodys… O jau ką pridirbo savo šalyje, nesmagu ir sakyti. Žolė dirbtinė, vietoj žvėrelių – skulptūros, vietoj oro – smogas, upėse vanduo panašus į kavos tirščius, o misti gyventojams tenka piliulėmis. Tikra antiutopija. Nelabasis brakonierius užima Nailono šalyje aukštą postą, ir pamokyti tą bjaurybę ne taip lengva. Laimė, Pupkus ne vienas keliavo, – su juo kartu ištikimasis šuo Čiupkus, garsiojo telešumbizio efekto gyvas pavyzdys. Norite šuns, kuris gadintų visus kompasus, kompiuterius, prie kurio lipte liptų vinys, keptuvės ir pakeliui pasitaikę pjūklai? Suraskite parodinį magnetą, ištepkite barsuko taukais ir leiskite jį praryti savo keturkojui. Tik paskui nesiskųskite, kai jam pratarškėjus miesto gatvėmis, laikraščiuose pasirodys kokių nors profesorių Piure Le Košė arba Ne Bėda pranešimai, kad apylinkėse pastebėtas nedidelis, bet pavojingas šarvuotas dinozauras…
Vėliau Pupkus įsigis klipatą kuiną Lupkų bei nesuprantamos rūšies paukštį Tupkų, tačiau tai jau kelionei baigiantis. O iš pradžių daugybę pavojų teks įveikti dviese. Laimė, optimizmas, liaudies išmintis ir medžiotojiškas miklumas padeda Pupkui ištverti visas negandas, neprarandant blaivaus proto ir vilties. Ir, žinoma kur benuklystų, jis stengiasi sudrausti šiukšlintojus, nedorėlius ir padėti skriaudžiamiems. Situacijos tokios pažįstamos, nors pavaizduotos hipertrofuotai, kad net moralo daug nereikia. Juk, tarkim, kadaise žmonių prijaukintas jūrų vėplys, žaidžiantis it su sviediniu su vandens mina, bet nemokantis pasigauti žuvies ir tragiška jo žūtis, – jau pats savaime priekaištas nemokantiems elgtis su gyvūnais žmonėms; ką čia bepridursi.
Nepaisant visko, DMMP – viena linksmiausių V.Petkevičiaus knygų vaikams. Žmonių ydos badomos taiklia satyra, vaizdingai atskleidžiamas netausojančios gamtos sistemos absurdiškumas (pamenat? “čerpaj, čerpaj, Vasia, u nas neisčerpajemo”). Dialogai, pastebėjimai, pamokymai smagūs, kartais primenantys stilizuotas liaudiškas oracijas, nors imk ir mintinai mokykis. Tai tiek, neskaitant šuns raišo, šlapio maišo, senelio pypkės ir tavęs baidyklės… O kad tave kur! Kažką supainiojau. Atsirinkit patys!
Smagu!
Tarp kitko - ka jus manot apie jo "Giles nuotykiai ydu shalyje"?
pirmo leidimo "Giles nuotykius" (t.y. 196? ar pacioj 70 metu pradzioj ishleista).
o 'kodelchius' kazhkoks savotishkas; daug kas ish ten klasika tape (kad ir 'ranku padai'), bet ish esmes tai visgi knyga labiau mazgiams:)
kelintokams sita knyga skaityti cia 3 knyga?
kokie ivikiai laukia čiupkaus?
Čiupkaus, manding, laukia liūdnas šuniškas galas pagal ES standartus...
Užtat knyga liuks! Ir vaikystėj patiko nesvietiškai, ir dabar dar su malonumu paskaitinėju.
- Vyrai, aš kvailas ar ne?
- Palįsk po stalu, pasakysim!
Nors "Kodėlčius" irgi visai šaunus!