Angelai - būtybės dangiškos, geros bei išmintingos. O jei ir pasibara, tai taip nepiktybiškai, tiesiog charakteriai nesutampa. Gyvena angelas Gabrielius ir arkangelas Mykolas ant debesies, mataruoja kojomis nuo jo krašto "it kokie makaronai", kremta saldžius meteorus, o laisvu nuo laisvalaikio metu rūpinasi sniegu, lietum ir šiaip oru, taip pat žmonėmis, kad šie nenuklystų klystkeliais. Du sparnuotieji draugai dar labai mėgsta kurti pasakas. Ne, ne vien mėgsta - tai viena iš jų pareigų. Pasirodo, nuo to, kokias pasakas kuria angelai, priklauso gyvenimas Žemėje. O juk reikia dar ir atsverti Liuciperio kuriamas istorijas, aišku, bjaurias ir nesąžiningas, nes žmonėms būtent tokios daro didžiausią įtaką. Taigi, Mykolas su Gabrielium, užsodinti ant natūralaus debesies, dirba visokius labai reikšmingus darbus, apie kuriuos šmaikščiu stiliumi (prisimenate meškiuko Rudnosiuko istorijas? Ne, ne Vytės Nemunėlio, o Ardžinaldo Pumpotaukšlio - tai tas pats V.V.Landsbergis) pasakoja rašytojas. Apskritai pasakos gana "kreizovos", ir angeliškomis jas sunku būtų pavadinti. Tarkim, istorija apie Bimbabvės karalių Zigmą, kuris sirgo baisiai nekarališka liga - labai mėgo dirbti, o savo pavaldiniams drausdavo. Šie labai nuobodžiaudavo ir susėdę prie Nilo žaisdavo žaidimą "Nusišnypšk ant krokodilo": reikia įmerkti į upę nosies galiuką ir kai koks krokodilas, kad ir Undarokas, nori ją griebti, nusišnypšti. Krokodilai labai įsižeidžia, o bimbabviečiams vis pramoga. Ką gi dar veikti, jei pabandęs dirbti, tuoj būni pagaunamas ir uždaromas į kokį kinų restoraną ar kino teatrą - filmų žiūrėti… Taigi, kreipėsi bimbabviečiai į vieną raganą, Kazimierą d'Artanjan, kad padėtų išsivaduoti iš tokios kebeknės. Ragana nutarė, kad geriausiai būtų karaliui įsimylėti…

Angelų pasakos ir pasakos apie angelus šakojasi, pinasi tarpusavyje: čia ir dinozaurai Gargantiua su Pantagriueliu, ir Kosminė Varna Laikrodininkė, Kiškių susiėjimas artėjančios pasaulio pabaigos klausimu, įdaryti užuominom, suprantamom anaiptol ne vaikučiams, o jau paaugusiems. Taip pat su linksmom išnašom: "sosiska" - tokia trumpa rusiško tipo dešrelė"; "ateistai - tai tokie žmonės, kurie ateina, pabūna ir išeina. Tačiau kai jie jau išeina, tada jie dažniausiai būna jau nebe ateistai, o išeistai". Vienas iš įdomesnių personažų, gaila, ne demoniškas, o smulkmeniškas - Liuciperis, angelas, Dievo nutrenktas žemėn; susilaužęs sparnus, jis nebegali pakilti, ir dėl to labai pyksta ant kitų. Pekla, kurią prižiūri Liuciperis, tradiciškai netvarkinga, ir nusidėjėliai ten patys sau katilus pasikūrena. Blogio sėkla mielai kuria pasakas, kuriose žmonės vagia ir žudo, o publika skaito ir…

Ir čia prasideda Tamsioji angelų pusė

Iš tiesų žmonės nėra blogi. Jei ką nors blogai daro - kaltas velnias. Nusidėjėliams reikia atleisti ir suprasti juos, juk per kančias į žvaigždes… Labai tradicinė moralė, ir itin keistai atrodanti tokioje knygoje. Nes vietomis angelai, vaizduojami ironiškai, kitur tampa tokiais katechetiškais šventeivomis, kad darosi nemalonu.

Štai pasaka apie Petriuką, kurią pradėjo Liuciperis, bet Gabrielius laiku įsikišo: Petriuko tėvas mušė savo žmoną ir vaikus. Vieną, Onutę, net negyvai užplumpino. Bet jis, pasirodo, niekuo dėtas. Tėvai, kurie muša vaikus, visiškai nekalti, ir jiems reikia atleisti, juk jie tokie nelaimingi, nes nemoka mylėti, ir, mušdami savo atžalas, iš tikrųjų baudžia save. O viskas prasidėjo nuo to, kad tėvelis pabendravo su bloga moteriške, ir toji jį apkrėtė velniu… Padaryti nieko negalima - visi skriaudžiamieji turi tik gailėtis vargšo despoto, melstis Dievuliui ir tikėtis, kad jis išvarys velnią iš jo širdies. Apskritai, visas nelaimes sugalvojo Viešpats, kad primintų žmonėms apie save (p. 55). Beje, Onutė danguje gerai jaučiasi ir nepyksta ant tėvelio; žodžiu, kuo geičiau pasiųsite vaikus į dangų, tuo labiau jie džiaugsis… Tiesa, kai kurie užsimano atgal į žemę (vaikų karalystė pernelyg priminė Meterlinko "Žydrąją paukštę") ir išprašo Dievo sugrįžti. Tada stebi per tam skirtą šulinį, kaip mylisi pasirinkti tėvai (nors iš iliustracijos neaišku, kas ten kam gali gimti po tokio sekso) ir reikiamą akimirką neria žemyn…

Trumpai tariant, teksto negalima pavadinti laisva, žaisminga Biblijos kanonų interpretacija, nes kai kas jame davatkiškiau, negu tradicinės Bažnyčios nuomonėje, tačiau kai kas - visai iš fantastikos srities. Beje, girdėjot, kad kunigų celibatą sugalvojo puolę angelai, t.y., velniai? Tai žinokit. Tiesą sakant, ant liežuvio sukasi terminas "falsifikacija".

Savotiškos ir "kertinės biblinės istorijos", - apie pasaulio, žmogaus sukūrimą, Nojų ir Dievo sūnų (kuris taip ir nepasirodo). Vietomis tiesiog perpasakojama supaprastinta Biblija, kitur ji taip perkurta, kad beveik šventvagyste dvelkia. Pvz., per vandenį ėjo ne šv. Petras, o… avytė. Netikėlis buvo ne Tomas, o… asiliukas. Dievas įpūtė žmogui dvasią per… antrą galą. Nesupraskite neteisingai, asmeniškai aš nelaikau Biblijos šventa knyga, bet norėtųsi iš autoriaus tam tikro apsisprendimo: ar bandai kurti savo angelų (ir likusio pasaulio) variantą, ar naudojiesi vientisa esančia moraline sistema, - nesakau, kad būtinai religine. Apskritai visi neatitikimai (pvz., viename skyriuje tvirtinama, kad laiką sugalvojo žmonės, o sekančiame jau pasakojama, jog Dievas sutvėrė dieną ir naktį (p. 63), t.y., laiko skaičiavimą; arba kai kur rašoma apie karmą, - kas tame krikšioniško?) nekristų į akis, būtų visai smagūs, jei kitur nebūtų taip didaktiškai deklaruojami geležinės katalikybės principai. Taip ir lieki nesupratęs - kur autorius buvo atviras? Kur maivėsi, o kur rašė "iš dūšios"?

Tačiau galbūt tai ne visiems turėtų trukdyti, ypač mažiems vaikams, kuriems tarsi ir skirta knyga, iliustruota jų bendraamžių piešiniais. Vargu ar jie priims tekstą kaip "vienintelę teisybę", kuria reikia įtikėti, tačiau jei pavojus yra - geriau juos supažindinti su šaltiniais… Ši problema būdinga postmodernistiniams kūriniams, kuriuose literatūriškai kraipoma tikrovė, ir kas pavojingiausia - ne visa, t.y., dalis jos pateikiama teisingai, ir pabandyk atsirinkti, kur yra kas.

Grįžkime prie malonių dalykų - jų šioje knygoje tikrai pakankamai. Prisijuokti yra iš ko, ir galima tik stebėtis autoriaus fantazija bei gebėjimu kurti nepaprastus nuotykius ir herojus iš netikėtos, šviežios medžiagos. Šiaip ar taip, tai originali tematika mūsų vaikų literatūroje, ir knygą verta paskaityti.

Ardžinaldo Pumpotaukšlio sugrįžimas