- Taip, taip, - palingavo pleistruotą snukutį Kutas, - mačiau tokį paveiksliuką: jūrų geldelė atsivėrusi, iš jos išlindusi gležnutė plikutė būtybė… iš kietų, tvirtų šarvų… gal ir tai e s m ė? " p. 127.

Tiesą sakant šį posakį - apie geldelėje slypinčią esmę - galima pritaikyti ir pačiai knygai: nuotykiniu siužetu joje nagrinėjamos įnirtingai visos suaugėlių literatūros dilinamos temos: draugystė, tikėjimas, drąsa, pasiaukojimas, kaltė ir kaltinimai, išdidumas ir susitaikymas, situacija, kai esi "vienas prieš", ir kai esi vienas atsakingas už visus, ir, pagaliau, kaip lengvai mūsų gerosios savybės gali išaugti į ydas… Žinoma, sunku būtų įtikinti žmogų, laikantį vaikų literatūros skaitymą infantilumo požymiu, kad knyga "jaunesniam mokykliniam amžiui" gali pasakyti ką nors vertingo ir jau seniai iš to amžiaus išaugusiems. Tačiau gal ir neverta stengtis, - likusi, protingesnė skaitytojų dalis, manau, patikės, jog talentingas rašytojas tarsi koks kvantinio pasaulio fokusininkas gali į mažesnę dėžutę sudėti keletą didesnių. Kaip tai suprasti?

Pradėsim nuo siužeto. Naujųjų Metų išvakarės. Užmiesčio miške susitinka iš šiukšlių krūvos išsiropštę luoši žaislai: kiškis Kadrilis, šuo Kutas, pingvinas Tvinas, varlė Legarija, pilotas Menesas ir lėlė Einora. Netyčia aptikę po eglės šaka erdvėlaivį "Sidabrinis kankorėžis", jie nusprendžia išvykti iš nesvetingos Žemės į žaislų planetą, Tandadriką; kelias žada būti ilgas ir pavojingas, tačiau geresnio pasirinkimo lyg ir nėra. Bet… tuoj pat kyla pirmoji dilema: keleivių 5, o krėslų salone tik 4. Ar kas nors savanoriškai pasiaukos ir liks vienas apsnigtame miške?..

Pakeliui į Tandadriką teks draugams spręsti ir skaudesnius klausimus, o kelias eis per įvairiausias planetas, tarsi tikroj "Space Opera". Tačiau čia nėra savitikslio žaidimo fantastiniais elementais: akcentas visada krenta ant keliauninkų tarpusavio santykių, pokyčių sąmonėje, moralės ir etikos problemų; o nuotykių ir pavojų aprašymas kartais tiesiog padeda suprasti, kodėl reikia džiaugtis, kad kažkas vėl moka verkti… Be šito sluoksnio yra ir labiau paslėptas. Skaitant knygą vaikystėje, jis nebuvo pastebimas, o dabar netgi stipriai krinta į akis. Pavyzdžiui, istorija apie planetą, kurioje vienos valstybės, lenktyniaudamos su kitomis, kuri geriau apsaugos baltą ir tyrą, vienintelį tokį paukštelį skyrė jo gynybai vis daugiau ir daugiau ginklų, kol galų gale visą dangų apnarpliojo laidais, bijodamos viena kitos užpuolimo… Karo taikos labui joms nepavyko sulaukti, - atsitiktinė (?) žiežirba per akimirką paleido dūmais viską: laidus, miestus, ginklų sandėlius, miškus, o ir patį baltąjį paukštelį. Arba kita - Žėručių planeta, kur dieną bendrai besidarbuojantys "vabalai" naktimis slapta vieni nuo kitų išlenda pasivogti "kolektyvinio turto". Jie stato bokštą, kurio niekada nepastatys, - pasibaisi vadė Legarija. Argi nieko neprimena tokia begalinė "statyba"?

Siužetas išlaiko įtampą ir netikėtumą iki pat pabaigos, sprendžiančios visai nevaikišką klausimą: ar gali Feniksas sudegti, kad iš pelenų atgimtų kas nors kitas? Brandus humoras, žodžio grakštumas, meistriškai suregzta intriga, ir, turbūt svarbiausia, pagarbus požiūris į skaitytoją (t.y., "kaip bus, taip gerai" stiliumi V.Žilinskaitės neapkaltinsi) iškelia šią knygą, mano nuomone, tarp pačių geriausių lietuviškų knygų vaikams. O jei jau atvirai, ir pasaulinėje literatūroje retai randi tokių gilių kūrinių.

Lietuvių vaikų literatūros klasika