Jie gyvena Pavykštės pievoj, šalia Vykščios upeliuko. Musės, grambuoliai, blusos, kirmėlytės, vorai, puikiažygiai, kamanės ir taip toliau. Visa ta mažų padarėlių bendruomenė, kuri sąlyginai vadinama vabzdija. Aišku, iš aukšto žiūrint, dauguma vabzdžių panašūs, bet iš arti jie labai skiriasi, - čia aš ne tiek apie išvaizdą, kiek apie charakterį. Pavyzdžiui… kas ten taip cypia? Aha, pavyzdžiui musė… Ne tik zyzia, bet dar ir rėkia, ir įsakinėja! Aa, tai juk ir yra musė Zyzė Zyzaitė. "Sparčiau!.. Greičiau!.. Atsargiau!.. Tprūūū!.. Daugiau į dešinę!.. Dar daugiau į dešinę!.. Ei, tu, kerokšli, nesnausk!.. - subara ji užsižiopsojusį nešiką. - Vėl dėmesio!.. Priekyje dagys!.. - Ji prisideda prie akies letenėlę. - Ne tik užuodžiu, bet ir matau!.. Žygiuoti atgal!.. Dar atgal!.. Kur tempi, drimba neregėtas?" (p.5). Mat Zyzės miestietė pusseserė, atvykus į svečius, pamatė Pavykštės pievoj prie plento besimėtančią muzikinę plokštelę nuskeltu kraštu ir paaiškino, kad ją užmovus ant kaištelio, sukant ir duriant spygleliu į griovelį, ji čiulba ulba… Tai štai Zyzė, pasišaukus žygių pulką, nutarė išbandyti šitą stebuklą ir surengti vabzdžiams diskoteką. Nuo jos viskas ir prasideda. Čia susipažįstame su daugeliu apysakos herojų - lakštingala Tingala, sraige Raige, elniaragiu Ragiu, lapinuku Nuku, kirmėlaite Lėte, voriuku Riuku. O per vėliau vykusį teismo posėdį, kur buvo svarstoma net vabzdžiams svarbi girtuoklystės tema, pasirodo ir mieloji Zyzės pusseserė Zuzė Zuzaitė. Visai pusgyvė, netgi mirštgyvė: gavo nemažą dozę dichlofoso ar panašaus purškalo ir vos vos atkeliavo iki Pavykštės. Zuzė visai ne tokia klyksnė kaip jos pusseserė. Meiliu tyliu balseliu ji pamažu palenkia į savo pusę vabalus, ir jie jai įrengia ne tik buveinę, bet ir - pamanyk tik! - kosmetinį kambarėlį. Kas galėtų pagalvoti, kad tarp vabzdžių tiek puošeivų. "…užtat jis mato ir girdi visus, kurie laukiamajame. Dabar čia tupi keletas lankytojų: ta pati pievų blusa skolininkė; kupriukė ilgu ilgu kaklu - tikriausiai prašys, kad jį nudryžuotų; čia ir kamanė nukąstu sparno galu - šitai išties reikia pagalbos; bjauriai dvokianti pievinė blakė - be abejo, pageidaus, kad ją iškvėpintų; anas pats išgirtasis grambuolys Gabrys, užsimanęs, kad jį visą nudažytų sidabrine orlaivio spalva"(65 p.).

Bet ne visiems rūpi gražintis. Vabzdžių pasaulyje vyksta tikros dramos. Kaip būdinga V.Žilinskaitei, kūriny paprastomis priemonėmis gvildenamos rimtos temos: Ragis tampa Zuzės išlaikytiniu, pats savęs už tai nekęsdamas; Zyzė išgelbėja pakliuvusią į bėdą drovią lėtūnę Raigę, bet už tai paprašo, kad toji visur ją girtų, ir dar išplepa didžiausią sraigės paslaptį; Riukas ir Lėtė nutaria ne daugiau ne mažiau kaip nusimarinti - gyvenimas jiems pasirodė nebemielas; tiesa, vėliau nutaria tiesiog pasprukti iš Pavykštės. Bet besprukdami pamato kai ką, dėl ko tenka užsilaikyti. Pasirodo, į pievą atsibeldė keisti vabzdžiai, susiuostė su Zuzės padėjėja žiedmuse Zaza ir ketina sunaikinti visą vabzdiją! Čia jau tenka pamiršti asmenines nuoskaudas ir imtis gelbėjimo operacijos.

Aišku, galima būtų pasakyti, kad sraigės, įsimylinčios elniaragius, - kažkas baisiai nenatūralaus, o kirmėlėms visgi nevertėtų draugauti su vorais, bet… Personažai visgi labiau žmogiški, nei vabzdiški, voriški, pilvakojiški (ot tai pasakiau), nors alegorija apysakos nepavadinsi. Kas dar? Kaip visada, puikūs dialogai, taiklus humoras ir įdomūs charakteriai - tiek geriečių, tiek blogiečių.

Puiku, kaip ir visada!