Žmogus, nors ir skamba išdidžiai, tačiau nėra tobulas - jam trūksta aštrių dantų, lokio jėgos, sakalo akių, asilo kantrybės.

Tokiems trūkumams kompensuoti homo sapiens susigalvojo aibę gyvenimą palengvinančių prietaisų, įtaisų - nuo akmens mėtyklės, kuri padėjo Dovydui priplumpyti Galijotą, iki reaktyvinio variklio, leidžiančio lėtaeigei plikajai žmogbeždžionei persikelti erdvėje labai dideliu greičiu.

Tad mūsų gyvenimus tobulino aibė išradėjų: ir profesionalų, ir mėgėjų, ir mokslininkų, ir šiaip galvotų žmonių. Tačiau šiame buities tobulinimo procese gimdavo ne tik labai originalūs, bet ir labai keisti, kartais net absurdiški išradimai. Apie juos - šiknyga. Ak, ir ko tik nebuvo prigalvota! Pvz., šuns sukama siuvamoji mašina, sprogstamųjų dujų variklis (dažniausiai jis pasielgdavo pagal pavadinimą), varpeliai tariamai mirusiems, dviračių trąsos elektros laidais, pripučiama antena... Iš tiesų, žmogaus fantazija beribė!

Knyga suskirstyta į skyrius atitinkamai pagal tai, kokia technikos sritis nagrinėjama (pvz., "Amžinasis variklis", "Nesenstantis dviratis", "Ikaro įpėdiniai") ir įdomesni technikos pavyzdžiai apžvelgiami net nuo gilios senovės (kad ir 1240 m. projektuotas amžinasis variklis, paremtas skirtingu plaktukų svoriu).

Vis dėlto, vienas iš pačių linksmiausių skyrių - tai skyrius "Apie namų židinį". Et, ir ko ten nėra: pvz., patentuotas ūsų saugiklis, įrenginys knarkliui nutildyti, laikrodžio mechanizmo varomas dantų šepetukas, vilgomasis žiebtuvėlis. Apie jį truputį plačiau: "vilgomųjų žiebtuvėlių savininkai nešiodavosi stiklinaitę su koncentruota sieros rūgštimi ir lanką su pagaliukais, kurių vienas galas iš pradžių mirkomas į sierą, paskui į kalio chlorato ir cukraus mišinį. Suvilgytas rūgštimi pagaliukas užsidegdavo" - kaip matote, labai patogu, modernu ir šiuolaikiška. Mažiau turtingi rūkoriai žiebtuvėlį galėjo pasigaminti ir iš... paprasčiausio pjūklo! Taigi, "du gabaliukai seno pjūklo arba panašios metalinės juostelės lygiagrečiai pritvirtinami ant izoliuoto pagrindo prie pat vienas kito. Į metalinę tūtą įkišamas šiek tiek kyšantis dagtis, suvilgytas benzinu arba kitu lengvai užsidegančiu skysčiu. Juosteles sujungus su įtampos šaltiniu, o tūta braukiant per jųtarpą šokdavo kibirkštys, kurios uždegdavo dagtį". Deja, išjungus elektros srovę neveikdavo ir žiebtuvėlis... Jeigu jau tiek dėmesio skyrėme kibirkštims, tai gal pabaigai paminėsim ir išradimą, kuris mylimuosius įtikindavo, kad meilė tarp jų tikrai kibirkščiuoja. Viskas vėlgi labai paprasta: atsimenate mokyklose buvusias elektrostatinės trinties mašinas, kai pasukus rankeną tarp dviejų metalinių rutulių imdavo kibirkščiuoti? Taigi, jas galima panaudoti ir praktiškiau, ir romantiškiau (1880 metai): "vienas partneris užsilipdavo ant izoliacinio suolelio, kitas stovėdavo ant grindų - taip "įžeminama". Įjungus elektrostatinę trinties mašiną ir izoliuotai partnerei palietus laidininką, tarp jos ir mylimojo šokinėdavo kibirkštis, galimas daiktas, tarp nosių, kurios kaip elektrodai buvo arčiausiai." Kartais tokie eksperimentai būdavo ir ne itin malonūs: "Vienas didžiūnas sugalvojo tokį variantą: išrikiuotus rankomis susikibusius grenadierius jis sujungdavo su Leideno stiklinių baterijos poliais. Jo didenybei būdavo gražu, kad grenadieriai trūkčioja". Taigi, kartais tai ne tik knyga, bet nesibaigiantys technikos anekdotai.

Beje, leidinyje aprašomi mechanizmai yra ir iliustracijose, tad skaityti tikrai labai patogu. Tik įdomu, kas iš mūsų amžiaus liks technikos kuriozais?

Labai, labai įdomu!