Knyga priklauso leidyklos "Tyto Alba" leidžiamai serijai "Portretai", tačiau pavadinti šį kūrinį biografija galima tik tada, kai nebežinai, kaip dar kitaip tai galima įvardinti, nes biografinių faktų čia tikrai ne per daug. Protestantų pastoriaus W. Nigg'o knyga - tai savotiška F. Nietzsche kūrybos interpretacija. Gerokai keista ir, manau, nelabai vykusi.

Rašytojas iš atskirų citatų, paimtų ir, žinoma, atitinkamai atsijotų iš įvairių F. Nietzsche's kūrinių ir laiškų, bando sulipdyti tokį filosofo paveikslą, kad visi aikčiodami ir tarsi pagaliau praregėję turėtų suvokti, jog vokiečio būta švento! Pagal W. Nigg'ą, neretai neverta tiesiogiai klausytis F. Nietzsche's, nes, pavyzdžiui, ateizmas ir jo aiškinimas pačiam filosofui tebuvo "saviapgaulė" (įsivaizduoju, koks įžvalgus psichologas turėjo būti tas W. Nigg'as, kad šitaip sugebėjo išnarstyti nepažįstamo ir jau mirusio žmogaus pasąmonę!), o legendiniu tapusio teiginio "Dievas mirė" pateiktus išvedžiojimus sunku ir pakartoti, o paties autoriaus žodžiais tariant: "neverta aušinti burnos".

Skaitant knygą, diskutuoti, ginčytis ar tiesiog paneigti kai kuriuos dažnai poetiškus teiginius norisi pernelyg dažnai, be to, erzina kartais pasitaikantis pamoksliškas (neveltui pastorius!) įsitikinimas savo teisumu ir tokio tipo frazės, kaip "kas nesupranta šito, tam neverta gilintis į F. Nietzsche's kūrybą" ir pan.

Užtat tikra atgaiva tampa knygos pabaigoje pateiktas Arūno Mickevičiaus straipsnis apie F. Nietzsche ir jo kūrybos interpretavimą šiame veikale. Man net toptelėjo mintis, kad verta "iškentėti" visą knygą, kad paskui su pasimėgavimu galėtum gardžiuotis šiuo subtiliu ir racionaliu dešimties puslapių "nesutikimu" su tuo, kas buvo pateikta gerbiamo pastoriaus.

Akibrokštų mėgėjams