Werner Aspenstriom „ŠIAURĖS DVASIA“

Gimiau Moros apskrity 1840.

Bergkarlaso kaime mane nudažė raudona kaip rūdys spalva.

Daug kas manimi jodinėjo.

Daug vežimų aš traukiau.

Bet ilgiausiai stovėjau po komoda

ir galvojau apie vaikus, kurie nuskendo (118 p.)

Kartais knygyne apima baimė, kad beviltiškai atsilikai nuo pasaulio poetinio gyvenimo, ir, ko gero, nepastebėjai daugybės vertingų, dar nežinomų autorių. Tada, kad nuramintum sąžinę, ilgai stovi prie poezijos lentynų ir vartai - uoliai, atidžiai ir… dažniausiai be rezultatų. Todėl, kad tarp a) krūvos eiliuotos grafomanijos ir b) (pra)bangiai išleistų klasikų rinktinių sunku atrasti knygą, kurią atsivertus pirmoj pasitaikiusioj vietoj, užsimanytum ją įsigyti. Ne iš pareigos, o dėl to, kad tai tikra.

Kaip teigiama vertėjos straipsnyje, Verneris Aspenstriomas (1918-1997m.), - garsus švedų poetas ir prozininkas, 1969 m. gavęs mažąją Nobelio premiją ir į pesimistišką pokario švedų literatūrą įnešęs šviesos bei žaismės. Tikrai, jo tekstai skaidrūs, neperkrauti kultūrinėmis aliuzijomis, tačiau ne vaikiški, be negerą ironiją keliančio naivumo. Juk visai nejuokinga sendaikčių turguje pageidauti beržo svyruoklio, paukščio - juodojo strazdo… tylos… karštos vasaros… paukščio - gervės, paskiausiai - sniego ("Sendaikčių turguje", p.110). Tarpukario Paryžiaus poetas Maksas Žakobas yra sakęs apie eilėraščius (= nesąmones), jog jos esti dviejų rūšių: pirmąsias supranta tik autorius ir daugiau niekas, antrųjų gi nesupranta nei pats autorius. Žinoma, identiško poezijos suvokimo neįmanoma pasiekti, bet kone kiekvienas V.Apenstriomo eilėraštis priimamas kaip savas, suprantamas ir artimas skaitytojo patirčiai. Juose pateikiamos paprastos tiesos be "kankiniško" dramatizmo, ir visada - tiesiai į dešimtuką. Jokio nuvalkioto postmodernaus vulgarumo; sakyčiau, lyriškas stoicizmas. Šifruoji eilutės prasmę, o ne žodžių šaradą: "Tos šliaužiančios miglos - kas rytą ir vakarą./ Senas ąžuolas rymo ir kosti./ Kaip lengva buvo alsuot,/ kai kielė nuo erškėtrožių rinko ašutus" ("Ruduo", p. 35).

Į "Šiaurės dvasią" sudėti pusę amžiaus aprėpiančių rinktinių kūriniai, bet skaitoma ji vienu ypu. Aišku, nemėgstantiems poezijos nerekomenduoju, bet likusi mažuma nepasigailės įsigijus.

Pastumi į šalį šakutę ir peilį

Ir nustoji žiaumojęs.

Mintyse išnyra ieškota eilutė:

"Kadaise kalnas turėjo sparnus"(p. 124)

Šiauriškai gražu