Iš karto susitariame dėl dviejų dalykų. Pirma, bet koks knygos pristatymas, apžvelgimas ar aptarimas, kai kartu minimi ir autoriaus gyvenimo faktai, įtakoja skaitančiojo požiūrį į patį kūrinį, todėl jeigu autorius buvo niekšas arba jo mintys vienu ar kitu svarbiu klausimu priešingos jūsiškėms, gali būti, kad ir nuomonė apie šio autoriaus kūrybą susidarys neigiama. Arba kitas variantas - kūrėjui gyvenime labai nesisekė, jis buvo skurdžius ir šiaip nelaimėlis. Gailestis nevalingai gali pakelti kūrybos vertę jūsų akyse: toks vargšelis, o kaip puikiai rašė... Bet kūryba turėtų būti vertinama nepriklausomai nuo kūrėjo gyvenimo, požiūrių ar įsitikinimų: viską, ką norėjo autorius pasakyti savo rašliava, tą ir pasakė - išėjusi į pasaulį knyga pradeda savo gyvenimą. Todėl mane nervina, kai naujų kūrinių pristatymuose kalbama ne apie knygas, o rašytojo pasiekimus (nesėkmes) gyvenime.

Antra. Kadangi dauguma jūsų jau senai esate perskaitę V. Haufo pasakas arba matę jų ekranizacijas ir susidarę tvirtą nuomonę apie jas, todėl neatsitiks nieko baisaus, jeigu šį bei tą sužinosite ir apie autorių, kūrusį tokius šedevrus. Taigi pradedam!

Kai kalbama apie pasakotojus, pasakų kūrėjus ar liaudies pasakojamosios kūrybos rinkėjus, visada įsivaizduoju pagyvenusius geraširdžius vyrus ir moteris, mokančius paporinti ir prikaustyti aplinkinių dėmesį liežuvio miklumu. Žinau, kad tai nebūtinai tiesa, bet prieš akis pirmiausia iškyla brolių Grimų ir J. Basanavičiaus portretų mišinys (pastarojo barzda puikiai tinka ir kai kuriems pasakų veikėjams!). Vaizduotė moterims barzdų neklijuoja, bet irgi netapo "amžinai 25-erių" išvaizdos (mano matytose A. Lindgren nuotraukose jai ne mažiau dukart tiek). Todėl labai nustebau, susidūręs su V Haufo biografija. Pirmiausiai įspūdį padarė tai, kad jis pats kūrė pasakas, o ne jas rinko. Antra žinia, privertusi atsisėsti, buvo apie autoriaus amžių - V. Haufas mirė nesulaukęs 25-erių!

W. Haufas, gimęs 1802 m. Štutgarte, nuo vaikystės buvo puikus pasakotojas: brolių Grimų, F. Šilerio, J. V. Getės, V. Skoto kūryba, škotų, prancūzų, vokiečių legendos bei padavimai ir berniuko fantazija kurdavo tokias istorijas, kad jaunajam Vilhelmui vakarais šeimos rate baigus vieną kūrinį, jaunesnės seserys tuoj reikalaudavo kito. Vilhelmas niekada neprieštaravo ir pasakojo, pasakojo... Jo troškimas buvo tapti vokiškuoju Valteriu Skotu. Šį vardą ir literatūrinę šlovę V. Haufui atnešė romanas "Lichtenšteinas" (1826 m.), kuris laikomas vienu geriausiu vokiečių istorinio romano pavyzdžiu. Knyga padarė tokį įspūdį, kad grafas Vilhelmas Viurtembergietis (Wilhelm von Württemberg, vėliau tapęs hercogu Wilhelm von Urach) 1840 m. Baden-Viurtemberge pastatė tokią pačią pilį, kokią V. Haufas aprašė minėtame romane. Va čia tai žodžio galia ir paminklas fantazijai bei meistriškumui!

Nors V. Haufo kūrybą sudaro 36 tomai (primenu, kad jis mirė 25-erių metų) įvairios literatūros (novelės, romanai, satyros), tačiau ateinančioms kartoms ji pirmiausia liko nuostabių pasakų autoriumi. Pirmasis pasakų rinkinys "Karavanas" išėjo 1826 m., "Aleksandrijos Šeikas ir jo vergai" - 1827 m., trečiasis ("Špesarto smuklė") - 1828 m. Pastarajame yra ir pasaka "Šaltoji širdis", davusi pavadinimą lietuviškam V. Haufo pasakų rinkiniui, kurį sudaro įvairios (deja, ne visos) pasakos iš minėtų tomų, įskaitant atskirą pasaką "Pasaka" (žodžiu, The best of + Bonus track).

Nors serijoje "Pasaulio pasakos" (1977-1993 m.) išleista įvairių tautų ir autorių pasakų, tačiau V. Haufo kūriniai išsiskiria pirmiausiai struktūra - vokietis pasakoja iš karto kelias istorijas: karavanas keliauja per dykumą ir kiekvieną kartą jam sustojus poilsiui, vienas iš keliautojų nuobodžiui išvaikyti turi ką nors papasakoti: kas savo gyvenimo istoriją ("Istorija apie nukirstą ranką"), kas iš kitų nugirstą pasaką ("Pasaka apie netikrą karalaitį"). Kelionės (ir pasakų pasakos) pabaigoje paaiškėja, kad kai kurios istorijos susijusios: paslaptingas nepažįstamasis, per kurį graikas Zaleikas neteko rankos, gerasis Fatmės gelbėtojas ir baisusis galvažudys Orbasanas yra kartu keliavęs Selimas Barukas. O mano mėgstamiausia pasaka "Šaltoji širdis" išvis perskirta į dvi dalis - pasakoti pradedama Špesarto smuklėje, o baigiama plėšikų lindynėje.

Įstrigo ir tai, kad V. Haufas nemoralizuoja, neaiškina, nemoko, o tiesiog pasakoja. Aišku, už nusižengimus baudžiama (berniukas paverčiamas nykštuku už tai, kad šaipėsi iš seno žmogaus fizinių trūkumų), o gerumą atlyginama (kitaip pasakose ir negali būti!), tačiau negerieji V. Haufo pasakų veikėjai nėra visiški beširdžiai žiauruoliai - jiems tiesiog būdingos kai kurios žmogiškos savybės: gobšuolis karalius, garbėtroška siuvėjas, nemandagus berniukas. Tačiau gyvenimas pamoko teisingo elgesio ir visi gražiai ir laimingai gyvena... Beje, pastarojo sakinio pasakose nėra.

Pasakų siužetas? Jūs kurios istorijos nežinote: apie kalifą gužutį, mažąjį Muką, nykštuką Nosį, vaiduoklių laivą, Saido nutikimus ar šaltąją širdį? Negi niekas jums šių pasakų neskaitė, negi patys šios knygos nevartėte? O gal filmų ar animacinių filmukų nematėte? Nėra čia ko pasakoti: ir man skaitė, ir pats skaičiau, ir filmus visus žiūrėjau. Ir kitiems skaitysiu, pasakosiu bei rekomenduosiu!

Jauniems ir seniems, turintiems gyvas širdis