Net neabejoju, kad W. Golding'as daugumai iš karto asocijuojasi su jo kūriniu "Musių valdovas". Deja, kai kuriems rašytojams taip jau nepasiseka, kad užtenka parašyti vieną genialų kūrinį - ir viskas: žinių durys apie juos skaitytojams automatiškai užsiveria. Tuomet rašyk nerašęs, vis tiek būsi minimas kaip to vienintelio kūrinio autorius, o visos knygos bus lyginamos tik su ta vienintele.

Tačiau man neteko skaityti to "vientelio ir nepakartojamo", todėl su W. Golding'u be jokio iš ankstinio nusistatymo susipažinau tik per šią knygą, į kurią įdėti du kūriniai: "Dievas skorpionas" ir po rašytojo mirties išleistas "Dvišakas liežuvis".

Apie kiekvieną romaną dera kalbėti atskirai, tačiau turi jie ir bendrumų. Akivaizdžiausias, žinoma, yra tas, kad abiejų pasakojimas vyksta ne dabartiniais, o istoriniais laikais, kuriuos autorius buvo itin pamėgęs. Abu kūrinius sieja ir pagrindinė - laisvės, pasirinkimo - tema. Be to, galima rasti ir dar vieną įdomią paralelę: pagrindiniai herojai norėjo būti gimę priešingos lyties (ar bent apie tai pasvajojo).

Šis faktas daug labiau pabrėžiamas "Dieve skorpione", kur mažas berniukas prieš savo valią yra ruošiamas tapti "Didžiuoju Namu", t.y. faraonu. Čia jau nesunku atsirinkti, kad veiksmas vyksta senovės Egipte; Egipte, kuriam "gresia" suvienijimas - būtent tokias ribines situacijas savo filosofiniuose kūriniuose tyrinėdavo W. Golding'as. Tačiau įdomiausia "Dieve skorpione", ko gero, yra pavaizduotosios idėjinės priešybės, kur racionaliausi teiginiai tampa alogiškomis frazėmis.

Kaip ten bebūtų, mano dėmesį labiau patraukė "Dvišakas liežuvis", galbūt vien jau tuo, kad čia kalbama apie senovės Graikiją, taigi mums artimesnę civilizaciją.

Kūrinio situacija iš esmės panaši į "Dievas skorpionas" - sena moteris pasakoja savo gyvenimo istoriją: kaip ją, jauną merginą, engiamą namuose, nugabeno į Delfus, kur prieš savo valią ji turėjo tapti pranaše, vadinama Pitija. Pagrindinė rutuliojama mintis - laisvės problema - irgi kartojasi. Laisvė čia nagrinėjama iš įvairiausių kampų (moters ir vyro, vergo, pirklio ir t.t.), tad peno pamąstymams (anaiptol ne paviršutiniškai) apie laisvę - sočiai.

Kita vertus, nors romanas ir nepretenduoja į istorinius, vis dėlto buvo įdomu paskaityti kai kurias istorines interpretacijas, tuo labiau "susitikti" su epizodiškai pasirodžiusiu Cezariu, kaip "perspektyviu jaunuoliu"… beje, ne kartą teko pastebėti, jog W. Golding'as, nors yra rimtas intelektualiosios literatūros atstovas, kartas nuo karto mėgsta pašvelninti visas tas egzistencines problemas kruopelyte ironijos, ir tai jam tikrai pavyksta! Tiesa, teko ir suglumti (o gal tai ta pati ironija?), kai skaitydamas senovės Graikijoje gyvenančių veikėjų pokalbius, radau tokius žodžius, kaip "biznis", "seras", "džentelmenas", o geriausia - "gangsteris"!

Šiaip ar taip, W. Golding'ą galima skaityti su didžiausiu malonumu net ir tada, kai skaitai ne "Musių valdovą", o kitą, tegu ir mažiau žinomą kūrinį.

Rimtos knygos!