Žemėje vyksta karas. Mes apie tai sužinome iš kelių užuominų apie sugriuvusį pasaulį, atominę bombą. Skaitytojui paliekama pačiam nuspręsti, kodėl būrys berniukų buvo susodintas į lėktuvą ir išgabentas iš Anglijos. Tačiau iki saugios vietos nepavyko nusigauti: lėktuvas nukrito į koralinę Ramiojo vandenyno salą, ir, neaišku kaip, bet vaikai išliko gyvi. Kol kas… Į pakrantę visus juos sukviečia rago gausmas. Ne, tai ne suaugusieji, čia nėra jokių suaugusiųjų, kurie globotų, nurodytų, sudraustų, kurie sukurtų taisykles ir prižiūrėtų, kad jų būtų laikomasi. Tai tik Ralfas, radęs jūrų kiaukutą, naujo pažįstamo, storulio Kriuksio patartas, papūtė jį. Saloje vyksta pirmasis susirinkimas. Pirmoji dvikova dėl valdžios - kol kas tik žodžiais. Vaikai nubalsuoja už Ralfą - jiems įkvepia pasitikėjimo jo povyza, ramus žvilgsnis ir dar kiaukutas, kurį jis turi. Šį kartą Ralfo priešininkas - Džekas Meridijus, choristų būrelio vadovas, lieka it musę kandęs. Tiesa, jiedu susitaria pakankamai draugiškai, Džeko žinioje lieka choristai, pasivadinę medžiokliais, ir šiaip abu lyderiai berniukai jaučia vienas kitam nepaaiškinamą simpatiją. Rašytojas užsimena, kad jie surišti nematomais saitais. Taip ir yra; griežtai imant, jie ne kas kita, o dvi žmogaus sielos dalys: impulsyvioji, pašėlus, geidžianti valdžios, nepakenčianti prieštaravimo ir baudžianti už jį, ir kita - veržli, bet valdoma proto, suprantanti, jog nusimesti žmogiškumą pernelyg lengva, kad rimtai imtum žaisti laukinius.

Pamažu vaikai pasidalija į medžioklius ir laužo sergėtojus; laužas - tai viltis, kad pasirodžius horizonte laivui, iš ten pastebės dūmų stulpą, ir jie bus išgelbėti. Medžioklė - tai mėsa, kraujas, gaudynių azartas, proga išsivaduoti iš civilizacijos taisyklių… Kol nebuvo sumedžiotas pirmasis šernas, Rodžeris akmenukus mėtė, nekliudydamas ant kranto tupinčio mažiaus - jį tarsi saugojo "tėvai, mokykla, policija ir įstatymas". Tačiau užtenka išsiteplioti veidus dažais - ir pasislėpus po kauke jau nebe gėda kažką skriausti, apvogti, net kankinti. O žvėries medžioklė - tarsi repeticija prieš žmogaus medžioklę.

Saloje vaikams visą laiką nedavė ramybės baimė, kad čia gyvena didelis, plėšrus, baisus, besislepiantis tankmėje žvėris. Saimonas, drovus "kvanktelėjęs" berniukas bando pasakyti, kad didžiausias žvėris yra žmogus, ir bijoti reikia to, kas tūno mumyse, bet nutyla išjuoktas. Bambantis, bet mokantis protauti Kriuksis (mes taip ir nesužinome jo vardo) irgi sulaukia patyčių. Galų gale jie "iškrenta iš žaidimo", - žūva. Išlieka tas, kas paklūsta; medžioklių "gentis" dar amorfiška, tačiau jau negailestinga, klausanti vado ne dėl to, kad jis sako ką nors išmintingo, bet dėl to, kad jis turi valdžią savo rankose. Vaikai žiaurūs, tai jokia naujiena. O šiuo atveju per atskirus personažus alegoriškai apmąstomos moralės problemos, - vis dėlto, kam reikalinga visuomenė ir ar įmanoma pažaboti savąjį žvėrį.

Knyga nėra šviesi ir saulėta, nors salos klimatas būtent toks… Jau greičiau nupurtanti, nors apie žiaurumus užsimenama joje puse lūpų, daug ką reikia išsiaiškinti pačiam, perkeliant, tarkim, elgesį su medžiojamu šernu į elgesį su žmogumi. O perskaičius kurį laiką visai kitaip žiūri į besistumdančius troleibuse vaikiščius...

V.Goldingas 1983 m. gavo Nobelio premiją už indėlį į literatūrą. Jis yra parašęs ne vieną romaną, tačiau pirmasis, "Musių valdovas" išliko jį reprezentuojančiu ir apskritai vienu stipriausių XX a. anglų beletristikos pavyzdžių.

Naujoji klasika - siaubas ne siaubo romane