Arkatago kalnas stūkso Kinijoje ir neprieinamas yra dvigubai: dėl gamtinių sąlygų ir dėl Kinijos valdžios itin neigiamo požiūrio į šmirinėjančius po jos teritoriją užsieniečius. Nestebėtina, kad autorius, britų keliautojas, o pagal profesiją - architektas, bandė gauti leidimą šturmuoti Arkatagą ištisus dešimt metų. Stebina kas kita - kai pagaliau jis užkopė ant kalnagūbrio, aprašė tai penkiomis neilgomis, santūriomis pastraipomis, kuriose pats pakiliausias buvo posakis "Jutau stiprų pilnatvės ir pasitenkinimo jausmą" (116 p.). Taip, tai publicistika. Sausa ir gana kapota. Tarpais galima įtarti, kad parsineštas iš maisto parduotuvės čekis būtų kur kas iškalbingesnis ir vaizdingesnis už šį kopimo į kalnus aprašymą. Nes iš esmės daugumai skaitytojų - na gerai, bent jau man - visada įdomiau ne tai, pietuose ar rytuose iškilo kalno siena, o žmonės, ją matantys, jų charakteriai, mintys ir kalbos. Negali sakyti, kad ši tema visai apeinama, bet viskas nubrėžiama labai neryškiu punktyru: atrodo, autoriui pačiam nelabai įdomu, kokie žmonės keliauja su juo. Net apie vienintelį jo bendražygį iš Anglijos, Timą, sužinome itin nedaug: kad rašo laiškus merginai ir siunta, kai kinai tempia derybas ir nėra ką veikti, kad turi juokingą ausinę kepurę… Kas dar? Aha, pasiėmė į kelionę Dž.Džoiso "Ulisą", nors nelabai sekėsi ją skaityti, o kartą Timą apspjovė kupranugaris. Kažin, ar tiedu žmonės išvis šnekėjosi apie ką nors, kas tiesiogiai nesisieja su maršruto parinkimu? Turbūt šnekėjosi. Bet dialogams, kaip ir pilnesniems charakterių aprašymams, vietos knygoje neatsirado. Užtat pirmtakai, prieš šimtą ir daugiau metų keliavę link Arkatago, aprašyti kur kas išsamiau.

Gaila dėl tokio pasirinkimo. Pirma - pasakojimas sprangokas, antra - iš šmėkštelinčių ironiškų pastabų, epitetų matosi, kad autorius nėra toks jau nuoboda. Tačiau to sūroko angliško humoro tiek nedaug, kad kartais grįžti pasitikrint - ar čia buvo juokinga, ar tik pasivaideno. Žodžiu, V.Holgeitas keliavo į kalnus tikrai ne tam, kad parašytų apie tai knygą, kaip kartais daroma. Tikslas - patekti į išsvajotąjį kalnyną, aiškiai nusveria visur. Nepaisydamas rizikos, autorius netgi mėgino patekti į tas vietoves nelegaliai, tačiau buvo išvytas. Žinoma, net ir šis bandymas aprašytas taip taupant vaizdingumą ir emocijas, kad darosi smalsu, kur jis ketino panaudoti visą sukauptą jų atsargą. Tiesa, gyvai pratrūko, jei spręsim iš knygos, irgi tik vieną kartą, kai kalnuose susiriejo su Juanu - kinų vadovu. Nes ekspedicija buvo dviguba: du britai, keli kinai, du vietiniai kupranugarių varovai ir keliolika kupranugarių, - o, kaip žinom, kai vėžys, lydeka ir gulbė traukia vežimą… Laimė, kad kinai nepasiėmė radijo įrangos į kalnus, nes tada būtų tekę nurodymų, į kurį tarpeklį sukti, klausyti iš paties Pekino, o Juano neryžtingumas, nepasiruošimas kopimui bei savotiškas savigarbos supratimas ir taip sugadino britams daug kraujo. Ne pyragai, kai reikia įveikti ne tik ledą, šaltį, išretėjusio oro keliamus nepatogumus, bet ir bendražygių kas dieną keičiamas nuomones apie tai, kaip ir kur geriau eiti. Turbūt tokiomis sąlygomis gebėjimas susitvardyti - tikrai vertinga savybė.

Nustebino pora dalykų, abu susiję su gyvūnais. Pačiame pirmame puslapyje sakinys - "Tačiau net chroniškai su garsiu drioksėjimu orą gadinantis Hasimo kupranugaris nepajėgė nuslopinti augančio susijaudinimo - kiekvieną minutę vis labiau artėjome prie Arkatago" - privertė ilgai mąstyti, ar apskritai atsirastų žmogus, kurį drioksintis kupranugaris nuramintų. Antras dalykas - Timo rastas kritęs perkūno oželis, apie kurį, kaip rašoma, buvo pasvarstyta, kad galbūt tai "kokia nors nauja rūšis, kurią greit pavadins jūriniu oželiu" (66 p.). Iškart kyla klausimas, kuo čia dėta jūra - perkūno oželiai visgi sausumos paukščiai, o ir Tibetas nuo vandenyno krantų tolokai. Radus knygoje negyvo paukščio nuotrauką (79 p.), o po ja užrašą "Snipus martinimus" ir pasitikrinus, ar Timo pavardė tikrai Martinas, tampa aišku, kad jūra čia niekuo dėta. Tik ar bendražygio pavardės paukščiui suteikimas - tikras faktas, ar vėl tas pats neaiškus humoras, nepavyko išsiaiškinti: apie tai daugiau niekur neužsimenama.

Knyga ypač pravers tiems, kurie nori keliauti į Kinijos kalnus. Prisiekusiems romantikos gerbėjams nerekomenduoju - ko nėra, to nėra.

Ruoškimės į Kinijos kalnus...