Šekspyro pristatinėti niekam nereikia. O juo labiau jo sonetų. Naujovė šįkart ta, kad visa knyga yra tarytum vienas ciklas, sudarytas iš 154 itin elegantiškai išverstų žymiausio anglų poeto kūrinių, kuriuos harmoningai papildo keliolika bene garsiausio lietuvių grafiko S. Krasausko darbų, įkvėptų būtent šių sonetų.

Rinktinėje nagrinėjamos amžių amžius aktualumo neprarandančios vertybės ir temos: meilės jėga („Bet nebijau <...> negandų <...>, / Nes myliu aš ir mylimas esu!“), meilės kančios („Kankinuos kasdien kasnakt“), gyvenimo džiaugsmas („Bet išsisklaido skraistė tamsumos, / Ir vėl man juokiasi dangus pamėlęs“), jaunystė, ištikimybė („Dvasia ir kūnu ištikimas tau“), kuklumas ir paprastumas, gėris ir tiesa („gėris ir tiesa gyvens lyg broliai“), draugystė („O Laike <...> / Kad savo nenuilstamu skaptu / Paliest nedrįstum kaktą mano draugo“), užuojauta ir gailestis („Užuojauta tavoji man atneš / Išganymą“), atlaidumas, pernelyg greitai bėgantis laikas („bėgščiu nepasikliaudamas laiku“), vaikų ir tėvų santykiai...

Lyrinis herojus vienur yra įsimylėjęs vyrukas, apdainuojantis savo mylimosios grožį įstabiausiais žodžiais („Ir atvaizduosiu dangiškas akis, / Nupiešiu tavo dievišką portretą“) arba kaip tik vengiantis tai daryti, nes tauriam grožiui pagyrų nereikia („Aš žinau, jog ta, / Kuri gražiausia man visam pasauly, / Yra duktė šios žemės paprasta“, „prekiauti savo meile – man koktu!“). Kitur jis jau daug patyręs žilaplaukis, mokantis jaunąją kartą gyventi: nešvaistyti jaunystės veltui, nesižavėti trumpalaikiu išoriniu grožiu, būti dosniam ir švelniam, vertinti turimus turtus ir mokėti jais pasinaudoti, nebūti abejingu meilės galiai („Meilės vaisiaus paragauk bentsyk“), nepasukti prieš gamtą, t.y. anksti pradėti galvoti apie vaikus („Juk tėvas tau gyvybę davė tam, / Kad ją galėtum perleisti kitam!“).

Galbūt vienintelis šios rinktinės minusas – siekiant kūrinių teminio panašumo neišvengta monotonijos. Tačiau Šekspyras nebūtų Šekspyras – jam rūpi vis kitais, vienas už kitą gražesniais žodžiais papasakoti apie širdžiai ramybės neduodančius jausmus...

Dviejų širdžių ištikima draugystė

Jokių nepaiso kliūčių kelyje.

Juk meilė – dar ne meilė, jeigu ją

Sutriuškina klasta ir išdavystė.

Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,

Kuri nė mirksniui nepaliauja degti

Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,

Kai laivą svaido viesulai pikti.

Jei tau meluoja posmai šių eilių, –

Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu...

Anglolietuviška klasika