Matyt, jiems, nes tarp tų, kuriems skirta padėt i ši knyga, paminėti ne tik anglosaksų studentai, ar nemokšos mokslininkai " ...kuriuos kaip reikiant gąsdina pasiūlymas išmokti dvi ar tris naujas kalbas prieš imantis ką nors studijuoti " (16 p.), bet ir " kitų tautybių su istorijos mokslu nesusiję žmonės " (16 p.).

Ką gi, ketinimas kilnus, juo labiau, kad profesorius nesismulkindamas drebina net pačius pagrindus: "Europa yra didžiulio dangaus šalis, sukurta arkliams, besiganantiems gyvuliams ir grūdų gamybai", (425 p.). Tiesa, kažkodėl prieš akis po šio sakinio stoja ne Vakarų Europos miestai, o veikiau jau Argentinos pampos ar Kazachijos stepės...

Na, nesikabinėkim prie žodžių - knyga tikrai nieko nepaliks abejingu, o kai kuriems gal užvertus paskutinį puslapį sudrebės ir ranka. Nesvarbu, iš susižavėjimo ar pasipiktinimo.

O kaip gi kitaip - juk paliesta pati "šerdžių šerdis": kovų su kryžiuočiais laikotarpis ir pats tų kovų zenitas - Žalgirio mūšis. Ir kaip paliesta: Lituanistikos tyrimo ir studijų centro atstovės K. Bareikienės teigimu, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos istorijos institutas Urbaną įvertino "...kaip labai objektyviai ir sistemingai pateikiantį visą lietuvių ir kryžiuočių kovų istoriją, be būdingo lenkų istorikams šališkumo ir per didelio vienos pusės sureikšminimo.", Natūralu, kad po tokio įvertinimo minėtos institucijos "...nutarė, jog Lietuvos skaitytojams ji taip pat be galo reikalinga."

Kaip tarė, taip ir padarė - knyga Lietuvos visuomenei buvo gana skambiai pristatyta 2004-ųjų Vilniaus knygų mugėje, nepamirštant paminėti, jog šis veikalas 2001-siais buvo įtrauktas į 30 geriausių istorinių knygų, išleistų 2001 m. pasaulyje, sąrašą. Kelinta ji tam sąraše buvo, nepatikslinta - na, gal kokia 27-a, kas iš to? Daug lietuvių parašė knygų, patekusių į pasaulinį trisdešimtuką? Taigi.

Nors, teisybės dėlei reikia pastebėti, kad labai suklystų žmonės, nusipirkę šią knygą vien dėl Žalgirio mūšio - t.y. tikėdamiesi maždaug žymiojo M. Jučo užsienietiško atitikmens. Garsiosios kautynės čia tik reikšmingas, tačiau epizodas, simbolis, reiškęs lūžį Europos epochoje, kai žlugo ordino, kaip karinės teokratinės valstybės idėja, kai audringus gyvenimus gyveno valstybes į iki tol neregėtas aukštumas iškėlę Jogaila, Vytautas, Šv. Romos imperijos imperatorius...

Medžiagą "Žalgiriui ir kas po jo" amerikietis rinko nevienkartinių komandiruočių Vokietijoje metu - aplankė Marburgą, Regensteiną, pabuvojo net Slaptajame Valstybės archyve Berlyne. Tiesa, Lenkijoje ir Lietuvoje, panašu, jis taip ir neapsilankė, Urbano nepavyko prisikviesti net į knygos pristatymą Lietuvoje. Šiaip stebėtis gal ir neverta, į objektyvumą ir sistemingumą pretenduojančiam autoriui aiškiai pakako ir Vokietijoje rastų "Tūkstančių išlikusių dokumentų, kurie rodo, kaip kruopščiai ordino nariai registravo visus įvykius." (77 p.).

Jau skaitydamas įžangą, romantiškus pasakojimus apie kovas su kryžiokais menantis tautietis turėtų įtariai pastatyti ausis - kažkas ne taip... Autorius pasakoja, kad knygoje pasakojama apie įvykius maždaug nuo 1387-ųjų iki 1596-ųjų ir t.t. , ir bla, bla, bla, ir... "Šiame fone Vokiečių ordinas atliko pačius didžiausius savo žygdarbius ir patyrė pačius skaudžiausius pralaimėjimus, po kurių dar ilgus dešimtmečius truko desperatiški ir bergždi didžiųjų magistrų bandymai susigrąžinti prarastą politinį autoritetą ir karinį prestižą..." (12 p.).

Pala, pala, kur rinkta medžiaga knygai? Verčiam kelis puslapius atgal. Aha. Vokietijoje. Dar ir stipendijas profesorius ten gaudavo? Tiek to, skaitom toliau. Nors žvilgsnis jau už kelių pastraipų remiasi į sakinį "Sėkmingas vokiečių kariuomenės kontrpuolimas Rytų fronte 1914 metais tarsi patvirtino, kad Vokiečių ordino riterių, kurie šį mūšį pralaimėjo, bet neprarado garbės, aukos nebuvo veltui."

O autorius, it lokomotyvas, pamažu įsivažiuoja - kliūva " naujųjų laikų religijų išpažinėjams, kultūrų suartėjimo šauklių ir istorijos neišmanantiems idealistams ", manantiems, jog "...pagonys geriau supranta, kas yra teisingumas, lygybė ir sąžiningumas, negu krikščionys. " Ką ten, įsidėmėkite ir tai, jog " Lygtys krikščionis = blogis, vokietis = nacistas, Vakarai = priespauda nėra racionalios minties pakaitalai." (16 p.)

Tiesa, kone ten pat kukliai pastebima, jog "Gresiant pralaimėjimui, žmogus gali elgtis nesportiškai. Per laikotarpį, kuris nagrinėjamas šioje knygoje, Vokiečių ordinas pralaimėjo beveik visus ginčus." (15 p.)

Po tokios įžangos tolesni knygos skyriai lyg ir neturėtų stebinti. Bet stebina.

Stebina pareiškimai, jog Prūsijos gyventojus "...nuo žemaičių saugojo vos 250 ar 300 Vokiečių ordino riterių, kurie galėjo profesionaliai vadovauti dar maždaug 10 000 ginkluotų vyrų, surinktų iš laukų ir cechų be išankstinio įspėjimo." ( 27 p.)

Taip ir regi Tado Blindos povyzos prūsą, metantį arklą ir skuodžiantį į pilį, iš kur, gavęs ietį, jis lekia per tą patį lauką mušti žemaičių... Neblogas muštras, žinant, kad Ordino kariuomenė buvo vertinama kaip viena geriausių ir profesionaliausių to meto Europoje.

Kur jau ten "Lietuvos kariams, kurie užsidirbdavo pragyvenimui tarnaudami Rusios miestų įgulose ar naudodami pajamas iš baudžiauninkų apdirbamų žemių..." (67 p.) susilyginti su Ordino pašauktiniais..

Kur jau pagonims, "...svaidantiems į žemesnio luomo belaisvius strėles, norėdami nustatyti Dievo valią pagal kraujo čiurkšlės dydį" (35 p.) susilyginti su kryžiuočiais, kurių didžiausias pranašumas buvo net ne technologinis, o "...puikus pasirengimas karui, geležinė drausmė, narsa mirties akivaizdoje (to trūko riteriams nevienuoliams ir pagonims bajorams), ir tikėjimas, kad draugai atliks skirtas užduotis reikiamu metu ir su stulbinančiu efektyvumu." (31 p.)

Kartais atrodo, jog skaitai ne istorinį veikalą, o scenarijų Holivudui: "Dengiami patrankų ugnies, keli šimtai riterių su akinančiai baltais apsiaustais, remiami gerokai didesnio pilkai aprengtų puskarininkių būrio, tautiečių pėstininkų ir lengvosios raitijos, taip pat pašauktinių miestiečių ir didesnio ar mažesnio kryžininkų skaičiaus, galėdavo įveikti grėsmingą priešą." (164 p.)

Kurgi ne, jei priešas net 1410-ųjų mūšio išvakarėse teprilyginamas mieguistiems (tiesa, aštriadančiams) šunims: "Vertinant įvykius retrospektyviai, galima prisiminti liaudišką posakį, kad nereikia žadinti miegančių šunų, tačiau nepamirština, jog net ir tada, kai karštakošis didysis magistras spyrė jiems į pašonę, ne iš karto paaiškėjo, kad mieguistas priešas turi aštrius dantis." (172 p.)

O ir karas su pagonimis "...iš esmės nesiskyrė nuo karinių kampanijų, vykdytų kitose Europos srityse ", gal tik išskyrus tai, jog " ...pasižymėjo ypatingu nuožmumu ir žiaurumu". (27 p.).

Autorius randa atsakymą ir į jau daug istorikų kartų kamuojantį klausimą - kodėl kryžiuočiai neatvertė į krikščionybę lietuvių ar bent jau žemaičių. Pirmiausia, porina autorius "Vokiečių ordino riteriai didžiavosi tuo, kad jiems pavyko parklupdyti pagonis. Nors jie patys neatvertė jų į tikrąjį tikėjimą, jie atidavė juos į Lenkijos bažnyčios rankas." (28 p.) Negana to, krikšto, pasirodo, nebuvo ir todėl, kad kryžiuočiai buvo... demokratai (!): "Supratę, kad radikalios permainos sukelia vietos tautų bruzdėjimus, kryžiuočiai stengėsi kuo mažiau keisti nukariautų Livonijos ir Prūsijos žemių žmonių gyvenseną. Šią patirtį jie taikė ir Žemaitijai. Kiek įmanydami stengėsi susilaikyti nuo prievartinio krikšto." (86 p.)

O kaip istorikų ir tyrinėtojų tvirtinimai, jog kryžiuočiams patiems, švelniai tariant, ne per labiausiai rūpėjo religiniai reikalai? Urbanas čia tvirtas: "Šių laikų pilių projektų tyrimai rodo vienuoliško gyvenimo ir liturgijos svarbą riteriams ir jų tarnams. Žinoma, tą lygia greta liudija ir Vokiečių ordino metraščiai bei jo narių laiškai. Kita vertus, žymiai lengviau cituoti ordino priešus ir šnibždėti "veidmainystė", galbūt net nežinant, kad šia yda kryžiuočiai mėgo kaltinti Lenkijos ir Lietuvos valdovus" (78 p.).

O kad nepasirodytų mažai, dar (ten pat) prideda:

"Popiežiui dažnai tekdavo išklausyti ordino priešų nusiskundimus jo piktadarystėmis. Vokiečių ordinas šiuos svarstymus boikotuodavo, suprasdamas, kad gali pasiekti daugiau, tvirtindamas, kad visi tokių bylų nagrinėjimo procesai yra šališki. Dažniausiai ordino nariai būdavo teisūs. Jie laimėjo propagandinį karą su popiežiumi, tačiau pralaimėjo jį su nūdienos istorikais." (78 p.).

"Neblogai" atrodo ir Vytauto paveikslas: "Visus pasipriešinusius jis nužudydavo arba įkalindavo" (301 p.). O po savo žmonos Onos mirties, Lietuvos didysis kunigaikštis, matote, "Geisdamas Onos dukterėčios Julijonos, jis suplanavo jos vyro žmogžudystę".

Nesunku suprasti, kad autorius prisiskaitęs ir kone besąlygiškai tiki, švelniai tariant, gana neobjektyviais Vytauto nekentusio Dlugošo raštais.

Ir vis dėlto - tai, tegul ir piktinantys, bet tik epizodai gana įdomiame veikale. Kad ir plika akimi regimos autoriaus simpatijos kryžiuočių riteriams, kurie iš Amerikos žemyno tolių gal panašesni į kilnius Gralio taurės saugotojus, vis dėlto, Urbanas knygoje sugebėjo labai įdomiai atskleisti tą maišalynę, į kurią buvo įsitraukusi Vidurio ir Rytų Europa XIV a. pabaigoje-XV amžiuje.

Autorius (matyt, tų pačių studijų Vokietijos universitetuose dėka) kur kas plačiau ir detaliau atskleidė Šventosios Romos imperijos, Lenkijos, Čekijos, na ir to paties Kryžiuočių ordino valstybių vidaus ir išorės gyvenimą, tą kovų/taikų/intrigų ir derybų raizgalynę.

Taigi, knyga lengvai šokiruojanti, neįprasta ir, daugeliu atveju, su mums nepatogiu požiūriu į Lietuvos ir aplinkinių kraštų istoriją. Tas požiūris vargu ar teisingesnis, tiesiog - kitoks, ir vien jau dėl to vertingas. Kartais labai sveika pažiūrėti į save iš šalies, pamatyti kryžiuočių-lietuvių kovas ne kaip visaapimančią apokalipsę, žūtbūtines kirstynes dėl išgyvenimo, o tik kaip Europos periferijoje vykstančias vietos masto pjautynes, tolydžio, it vandens raibulių, veikiamas to meto galingųjų (kaip Šv. Romos imperijos imperatorius) sprendimų.

Kiek erzina tik autoriaus įprotis siekti pigaus efekto abejotinomis ir pseudošmaikščiomis frazėmis, tariamai parodančiomis, jog Urbanas puikiai susipažinęs su to ar kito įvykio aplinkybėmis ir, reikalui esant, galėtų papasakoti daugiau. Na, pvz., apie girtų Maskvos miestiečių totoriams rodytus užpakalius (69 p.), Vilhelmo Habsburgiečio pastangas "...sužlugdyti Lenkijos prelatų planus lytiniu aktu" (81 p.), turkų nudirta oda dar gyvam kardinolui Cezariniui (358 p.), Jogailą, kurį pražudė pomėgis naktimis klausyti lakštingalų giesmių (348 p.) ir pan. pikantiškomis detalėmis. Ar ir visai menkai suprantamais, bet efektingai atrodančiais sakiniais, kaip: "...Tamerlanas atsitraukė į Turkestaną, kad paimtą nelaisvėn osmanų valdovą naudotų kaip paaukštinimą užsėsti ant žirgo" (256 ).

Tiesa, knygoje pasitaiko ir minčių, kurios tikrai tiktų sentencijoms: "Atrodytų, jie [kryžiuočiai] nesuprato skirtumo tarp sporto ir politikos: abiem atvejais žaidi dėl to, kad laimėtum. Tačiau politikos pasekmės yra per daug rimtos, kad būtų galima žaisti sąžiningai..." (373 p.)

Yra gal net "už širdies griebiančių" istorijų, apie tai kaip kartą Jogaila Lietuvoje "Jodamas per vieną ypač tankią ir nejaukią girią, jis atsisuko į lenkų riterį ir pasakė: Kažkada šiuose miškuose gyveno dievai." (296 ).

Tiesa, jei skaitant knygą tikrai susidaro įspūdis, jog autorius ganėtinai giliai išmano bent jau vidurio ir Rytų Europos politikos peripetijas, jis (įspūdis) it kortų namelis griūna, vos Urbanas leidžia sau smulkiau panagrinėti kokį konfliktą, pvz., kad ir tą patį Žalgirio mūšį.

Skaitai ir kraipai galvą: "Pėstininkai ir lankininkai žygiavo paradiniu žingsniu pagal muzikos taktą" (190 p.) Autorius, matyt, užmiršo, kad Žalgiris buvo iš esmės paskutinės didžiosios viduramžių kavalerijos kautynės, o jau muziką ir paradinius žingsnius išvis reiktų palikti Holivudo kompetencijai...

"Artileristai stumdė patrankas nuo vienos kalvos ant kitos, kad aprėptų kuo platesnį apšaudymo lauką." (ten pat) Įspūdis - lyg autorius rašytų apie XIX a. artileriją, o ne griozdiškas ir menkai pajudinamas XV a. pradžios.. hm, jas net patrankomis sunku pavadinti.

"Uždelsęs puolimą Jungingenas prarado pranašumą. Mūšio pradžią užvilkino ir riteriškas kvietimas kautis - dviejų kalavijų įteikimo ceremonija" (ten pat). Tikras perversmas mūšio tyrinėjimuose - pasirodo, ne sąjungininkai, o kryžiuočiai tempė laiką, dar ir kalavijų įteikimo ceremoniją tam sugalvojo...

Panašūs epizodai nesiliauja stebinti ir vėliau - susidaro įspūdis, jog Urbaną tolimojoje Amerikoje pasiekė tik keliolika informacijos nuotrupų apie šias kautynes, o visa, ko trūko, jis užpildė vaizduote. "Viršūnė", vis dėlto, tas dramatiškas epizodas, kai vokiečių riteris ietimi atakavo karalių Jogailą. Urbanas, tiksliau jo vaizduotė, šį momentą paverčia ištisa paskutine ir beviltiška 16-kos magistro vėliavų ataka, siekiant užimti kalvą, ant kurios buvo karaliaus buveinė ir taip, nužudžius Jogailą, nulemti mūšio eigą...

Toks, švelniai tariant, laisvas kai kurių mūšio epizodų traktavimas būtų atleistinas fantastiniam alternatyviosios istorijos apsakymui, bet ne veikalui, pretenduojančiam į istorinio vardą.

Ir kad taip tik su Žalgiriu... 1435-ųjų Pabaisko kautynės (kurių aprašyme Urbanas pamini, jog lenkų, t.y. Žygimanto Kęstutaičio, pusėje kovojo "..pusnuogiai lietuviai" (349 p.) irgi aprašytos it Kreivų Veidrodžių karalystės metraštininko.. Vienam puslapyje brūkštelėjęs, kad " tai buvo nelygių galimybių kova. Lenkų buvo labai daug... ", kitame Urbanas jau ramiausiai rašo, jog kiekviena pusė turėjo maždaug po 30 000 vyrų (iš tikrųjų - maždaug po 15 tūkst.).

Paskaičius susidaro įspūdis, jog žiauriai sumuštos prie ežero Švitrigailos pajėgos pasitraukė į pelkes ir slėpėsi už vežimų užtvaros, kurias lenkai išsprogdino atsivežtomis patrankomis ir surengė klaikias totorių, vokiečių riterių ir rusų skerdynes...

Net žaidimas "sugedęs telefonas" vargu ar labiau iškreiptų tikrąją mūšio eigą: dviejų apylygių kariuomenių pasirodymą priešingose Žirnajų ežero pusėse. Dvi paras delsimo, merkiant lietui ir lemtingos Švitrigailos pajėgų klaidos - sprendimo atsitraukti link Ukmergės. Būtent atsitraukimo metu lenkai ir lietuviai užpuolė išsitęsusias Švitrigailos pajėgas ir jas sumušė.

Knygą sunku pavadinti vykusia ir kalbant apie jos iliustracijas. Pirmiausia, kas šmėsteli galvoje, išvydus viršelį, ant kurio trumpu kalaviju mosuoja Vytautas, jog matai eilinę M. Jučo "Žalgirio mūšio" reinkarnaciją.. Na, kiek galima išnaudoti senuko Matejkos "Bitwa pod Grunwaldem"? Yra juk puikių (ir spalvotų), anaiptol ne prastesnių Žalgirio mūšio atvaizdų - kad ir Matejkos amžininko Wojciecho Kossako darbas (jį, beje, galite pamatyti kad ir čia: http://www.wawel.net/images/malar/kossak_wojciech/htm/11.htm)

Arba, dar geriau, senovinė spalvota, puiki graži D. Shillingo kronikos miniatiūra.

Bet ne, mąstymo inertiškumas šiuo atžvilgiu nesustabdomas - Žalgirio mūšis=Matejka ir nors tu ką...

Gerai, atsiverčiam knygą - ir kas ten?! Tartum būtum grįžęs į sovietmetį su šiurpia pastarojo laikmečio iliustracijų kokybe: blyškūs, pilki, migloti, "paplaukę" paveikslėliai ir, kas dar blogiau - žemėlapiai (pastarieji padaryti it mokinuko, tik tik bepradedančio naudotis kompiuterio galimybėmis).

Žalgiris ir kas po jo. Kryžiuočio (?) žvilgsniu