Apie knygą: Yasunari Kawabata – Tūkstančiai gervių
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955245896
Puslapių skaičius: 230

Knyga, sunkiai pasiduodanti vertinimui. Netinka nei žodžiai „gera“ ar „bloga“, bet pasakyti „jokia“ irgi būtų neteisinga.

Nobelio premijos laureato Y.Kawabata romanas viršelyje apibūdinamas taip: „poetiškas ir kartu dramatiškas pasakojimas apie Japonijos grožį, žmonių santykių gilumą, senųjų tradicijų išlikimo pasaulyje galimybes. Tai jaudinanti istorija apie meilę, kūniškas aistras ir dvasinį tyrumą“. Viso to čia iš tiesų daugiau ar mažiau yra. Tik to jaudulio gal mažiausiai. Kur kas daugiau yra arbatos. Su ja susiję ritualai tampa platforma, ant kurios geriausiai išryškėja veikėjų tarpusavio santykiai ir vidinės peripetijos. Per arbatos gėrimo ceremoniją Kikudzis susižavi Jukika, kuri vėliau tampa jo žmona. Į retai naudojamą arbatos ceremonijos namelį nuolat veržiasi valdingoji Tikaka, Kikudzio tėvų namuose spėjusi pabūti ir tėvo meiluže, ir mamos pagalbininke. O kiek minčių ir dvejonių sukelia senas arbatos puodelis, kurį protas kuždėtų pasilikti, o kylančios asociacijos ir vaizduotė – sudaužyti.

Pabrėžtinai ramioje aplinkoje, kur svečiai namuose gali valandų valandas tyrinėti ant puodelio esantį piešinį, vyksta ne itin ramūs dalykai. Geismas grumiasi su moraliniais įsitikinimais, kaltė – su dvejonėmis, kad gal kiekvienas žmogus vis dėlto vertas bent truputėlio laimės. Savižudybė, santuoka, bėgimas nuo užklupusio jausmo – net tokie įvykiai ramaus pasakotojo tono suguldomi į užliūliuojantį, vietomis net kiek monotonišką ritmą.

Gaila, bet tas ritmas išdyla su paskutiniu knygos puslapiu. Galbūt, jei “Tūkstančiai gervių” būtų pirmoji kregdžė danguje virš pažinties su Japonija, romanas paliktų kur kas didesnį įspūdį. Įspūdinga Japonijos gamta, arbatos gėrimo ritualas, netgi nuolat kartojamas “atleiskite man” – visa tai šiandien jau skaityta, girdėta, o ne vieno skaitytojo ir savo akimis matyta. Todėl į anotacijos teiginį, jog “Y.Kawabata tapo japonų kultūrą reprezentuojančia figūra”, šiandien tikriausiai galima žvelgti tik retrospektyviškai.  Galbūt atstumą tarp knygos ir skaitytojo sukuria ir tai, kad “Tūkstančiai gervių” visgi yra vertimo vertimas.

Daugiau atspalvių pasakojimui suteikia vedybinio Kikudzio ir Jukikos gyvenimo linija. Kikudzis su jaunąja žmona puoselėja platonišką ryšį; praeitis jam neleidžia atsiplėšti nuo buvusios meilės ir patirti naujos, neleidžia pamiršti buvusio geismo ir iš jo gimusios kaltės. Jaunavedžių privatumą saugančią pramuša įkyrioji Tikaka, tačiau skaitytojo paskui save ji nenusiveda.

Romanas iš tiesų labai japoniškas visais atžvilgiais. Bet už to tautiškumo juk turi būti kažkas, kas pramuša skaitytojo abejingumą, užkariauja visą jo dėmesį, užvaldo mintis, priverčia keistis, ginčytis ar piktintis – nepriklausomai nuo krašto, kuriame knyga atsiduria. Disonansą tarp to įspūdžio, kurį kuria rašytojas, ir to, kurį susikuria skaitytojas, galima iliustruoti ir knygos pavadinimo interpretacija. Tūkstančiai gervių – reginys, kuris visam laikui turėtų įsmigti į atmintį; nesvarbu, ar jas matai danguje, ar pasakiško grožio lauke, ar ant mergaitės krepšelio. Bet šiuo atveju tūkstantis gervių susiliejo į vieną vienintelę – gražią, grakščią, bet labai panašią į kitas.