Žaliakalnio brukas

Edmundo Janušaičio romanas „Žaliakalnio brukas“  verčia susimąstyti, jog gyvenimas trumpas, o mes šiame pasaulyje esame tik svečiai, dėl to reikia džiaugtis kiekvienu mums pateiktu iššūkiu, ar jis būtų džiugus, ar liūdnas. Romane šiuos iššūkius sutinka pagrindinis veikėjas, sergantis hepatitu A, tačiau neprarandantis vilties pasveikti ir toliau gyventi. Nepastebimai įsijauti į jo gyvenimą ligoninėje ir tampi romano dalimi.

Romano struktūra įdomios formos – pagrindinį veiksmą ligoninėje gaubia trumpi tarsi filosofiniai apmąstymai, o tų apmąstymų fone veikia keisti personažai – tamsos valgytojas, šuo, žinomo politiko pavarde, Rožė iš supleškinto romano, Poetas, „po lova laikantis akmenį, anuomet išluptą iš Laisvės alėjos grindinio, - kaip laisvės ir socialinio protesto ženklą“ (37p.), Angelas, apgyvendintas Poeto sode, amžinasis keleivis ir dar keletas kitų, kuriuos būtų net sunku čia įvardyti. Visus šiuos veikėjus tarsi kuria Poetas, taigi tai romanas, kurio viduje veikia kūrėjas – tarsi kūryba kūryboje.

Atrodo, jog romanas sudėtas iš dviejų dalių – viena dalis tai pasakojimas apie sergantį vyrą, kita dalis apie Poetą, kuriantį įmantrius personažus. Šias dalis tarsi būtų galima ir atskirti – gautume du trumpučius apsakymėlius. Tokia struktūra iš pažiūros panaši į italo I. Calvino romano „Jeigu keleivis žiemos naktį“, kuriame pagrindinė siužetinė linija apipinama mažais pasakojimais. Skirtumas tarp šių knygų tas, jog I. Calvino romano pasakojimėliai tiesiogiai susiję su pagrindine romane vykstančia siužetine linija, o Edmundo Janušaičio knygoje man šios sąsajos pritrūko. Sunku suprasti, ar vyras, sergantis hepatitu A, ir Poetas yra vienas ir tas pats personažas, ar tai du skirtingi veikėjai, tačiau juos susieti galiu tik vienu būdu – vyras, sergantis hepatitu A, tai dabartis, o Poetas filosofiškai prisimena tai, kas buvo praeityje.

Poeto filosofiniai apmąstymai verčia į gyvenimą pažiūrėti kitomis akimis, juos reikia skaityti ne paviršutiniškai, o įžvelgti giliau paslėptą mintį ir gyvenimo prasmę. Juose pasakyta labai daug tik reikia giliau pasikapstyti. Apskritai visą romaną reikia skaityti susikaupus, tai nėra lengvai skaitomas romanas, jame pasislėpę daug gilių minčių, kurių, deja, ne visas pavyko suprasti, tačiau tokiems romanams reikia laiko, juk labai svarbu apmąstyti visas romano detales, kurių reikšmė gali atsiskleisti netikėtai.

Pats siužetas gana įdomus ne tik dėl savo struktūros, veikėjų ir detalių gausos, bet ir dėl pačios minties pavaizduoti žmogų, sergantį tokia liga, tačiau norėtųsi, jog pats charakteris būtų labiau išplėtotas, problematiškesnis, atskleista daugiau jausmų susijusių su liga, paties savijauta, veikėjo vidiniu pasauliu. Jeigu vertinti ir Poeto charakterį, kaip atskiro personažo, jis taip pat gana skurdokai atskleistas. Taigi tarsi atrodo, jog dalis paliktų pustuščių romano puslapių dar bus ateityje papildyti arba tai vieta skaitytojo apmąstymams. Manau, jog apie apmąstymus skaitytojui primena ir labai dažnai pasikartojantys daugtaškiai bei klaustukai – nori nenori po kiekvieno daugtaškio bandai padaryti išvadą, o po kiekvieno klaustuko nebyliai atsakyti į klausimą.

Labai svarbūs šiame romane sapnai, kurie suteikia romanui šiokios tokios mistikos, kartais net galima pasimesti, ar tai sapnas, ar tai iš tikro vyksta: „Pasijutau kažkur nešamas. Nesuvokiu kur. Atsisėdu, apsidairau aplink. Aš – karste. Iš paskos vingiuoja laidotuvių procesija. Atpažįstu kai kuriuos veidus. Labiausiai nustebina vainikai. Jų keli maždaug trisdešimties – penkiasdešimties litrų talpos stikliniai buteliai, apipinti eglių ir kitokiomis šakelėmis, su juodais šilkiniais kaspinais. Ant  kiekvieno iš jų aiškiai perskaitau: „Gerb. PONUI, mirusiam nuo kepenų cirozės“. Supykau. Man tik hepatitas A! Pati lengviausia forma! Supykęs vėl atsigulu į karstą ir keliauju tolyn, kol pabundu.“ (27p.). Sapnai daug ką pasako apie pagrindinį veikėją, apie jo baimes, keistą norą susitikti Džagerį. Taip tekstas tampa įdomesniu, kadangi sapnuose galima vaizduoti beveik viską, atskleisti tai, ko negali atskleisti vaizduodamas realų veikėjo gyvenimą.

Galima paminėti ir tai, jog romanas labai poetiškas – pastebima nemažai meninių priemonių, kurios ne tik pagyvina tekstą, bet pakelia ir skaitytojui nuotaiką – „Galva lyg iššluota turgaus aikštė, belaukianti būsimų šiukšlių“ (76p.); „Bronius sklidinas džiaugsmo, visas švytintis kaip išplautas stiklainis, palieka septynioliktąją palatą“ (34p.). Tai jau romano autoriaus įtaka – kaip žinia, Edmundas Janušaitis yra išleidęs ne vieną poezijos knygą, o tai tikrai įtakojo ir šį romaną – skaitai ir stebiesi meninių priemonių gausumu.

Taigi romanas „Žaliakalnio brukas“ tikrai vertas dėmesio, tačiau skirtas ne kiekvienam skaitytojui – knyga skirta ne jaunimui, kadangi daugelis romano vietų reikalauja gilių apmąstymų ir kitokio žvilgsnio į mus supantį pasaulį. Juk ne kiekvienam bus suprantama, kodėl romane Leninas vadinamas mielu, o šuo pavadintas žinomo politiko pavarde.